Unikalios ekspedicijos dalyviai pristatys kelionės filmą

Elena LIUTKUTĖ

Daugiau kaip 500 kilometrų per laukinę Laplandiją su bendražygiais įveikęs ukmergiškis Vigimantas Girnys sako, kad labiausiai nustebino ne susitikimai su elnių augintojais ar galingi upių slenksčiai. Didžiausią įspūdį paliko neaprėpiami laukinės gamtos plotai, kur savaitėmis gali nesutikti žmogaus.

Lapkričio 10-ąją, 17 valandą, Ukmergės kultūros centre vyks kelionės filmo „Sápmi – NUO JŪROS IKI JŪROS“ peržiūra ir susitikimas su ekspedicijos dalyviais. Renginys – nemokamas.

 

Per 17 dienų – daugiau nei 500 km

Praleisti vasarą prie poliarinio rato renkasi ne kiekvienas. Tačiau ukmergiškio V. Girnio bendražygių komandai tai nebuvo netikėtas pasirinkimas. Prieš penkerius metus ekspediciją Jakutijoje Lapteviečių pėdomis įgyvendinę žygeiviai šiemet vėl nusprendė nustebinti – išsiruošė pėsčiomis ir pripučiamais laivais įveikti visą Laplandiją, nuo Norvegijos jūros pakrantės iki Baltijos jūros. Per septyniolika žygio dienų entuziastai, nešdamiesi daugiau kaip 35 kg sveriančias kuprines, kuriose – pripučiami laivai, turistinė įranga ir maisto atsargos beveik dviem savaitėms, nukeliavo daugiau kaip pusę tūkstančio kilometrų.

„Žygiuoti pradėjome Norvegijos jūros pakrantėje ir žinojome, kad artimiausią kaimelį, kur galėsime papildyti maisto atsargas, pasieksime ne anksčiau kaip po dvylikos žygio dienų. Tad teko nemažai maisto neštis ant kupros. Visa laimė, kad vakarais turėdavome laiko pagaudyti žuvies, kuri labai papildė ir paįvairino maisto racioną“, – pasakojo visą Skandinavijos pusiasalį kirtęs V. Girnys.

V. Girnys (antras iš dešinės) su bendražygiais.

Unikalus maršrutas

Pasak ekspedicijos iniciatoriaus Gedimino Andriukaičio, mintis surengti tokią kelionę atsirado po nepavykusios ekspedicijos Sibire.

„Šis Laplandijos žygis atsirado nepavykus įgyvendinti didelio ankstesnio sumanymo. Po ekspedicijos Jakutijoje turėjome vykti tyrinėti Čerskio kalnagūbrį Kolymos upės baseine, Sibire. Norėjome ne tik įveikti sudėtingą maršrutą, bet ir papasakoti dokumentinę istoriją, susijusią su garsiu Lietuvos kraštotyrininku ir signataru Gediminu Ilgūnu ir jo vykdyta ekspedicija, į kurią įsipynę ir KGB persekiojimo momentai bei gulagų istorija. Deja, bet išvažiuoti sutrukdė koronaviruso pandemija, po to prasidėjo karas ir tapo aišku, kad niekada ten nenuvažiuosime. Komanda buvo suformuota, o nebaigtas darbas tarsi kabėjo“, – dalijosi ekspedicijos iniciatorius.

Ne vienerius metus Laplandiją tyrinėjantis G. Andriukaitis nusprendė patikrinti, ar yra buvę bandymų pėsčiomis ir vandens keliais kirsti visą Skandinavijos pusiasalį: „Radau tik du atvejus, kai tokie kombinuoti žygiai buvo sėkmingi. Ir abiem kartais žygiai vyko arčiau Suomijos sienos, kur upės yra ramesnės, nereikia kirsti aukštesnių kalnų grandinių. Tad mes sudėliojome techniškai sudėtingesnį ir įdomesnį maršrutą. Mums teko įveikti įdomiausias pietinės Laplandijos upių atkarpas, kuriose gausu sudėtingų slenksčių. Tai visiškai naujas ir unikalus itin ilgos distancijos maršrutas.“

Žygeiviai išbandė laukinės Laplandijos upes.

Gyvos elnių augintojų tradicijos

Per septyniolika žygio dienų laukinėje gamtoje keliautojai sutiko vos keletą žmonių, o įdomiausi susitikimai buvo su samiais – elnių augintojais.

„Prieš kelionę nemažai skaitėme apie samius – elnių augintojus, kurie iki šių dienų tuo užsiima šiaurės Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje. Buvo labai įdomu su jais susitikti ir pabendrauti gyvai, pamatyti, kaip jie dirba su tūkstantinėmis elnių bandomis. Žygiavome per patį darbymetį, kai elnių bandos sugenamos į aptvarus tundroje ir žymimi elnių jaunikliai. Mums nusišypsojo sėkmė stebėti šį įspūdingą ritualą“, – pasakojo G. Andriukaitis.

Pasak jo, elnių augintojai taip pat buvo nustebę, tačiau keliautojus iš Lietuvos pasitiko draugiškai ir svetingai, leido pasikrauti elektros įrenginius, pavaišino elniena.

G. ANDRIUKAIČIO nuotraukos