A. Saką džiugina O. Bareikio laimėjimai.

Sportas

Trenerį pakerėjo auklėtinio užsispyrimas ir nugalėtojo mentalitetas

Rugsėjo 8 dieną Prancūzijos sostinėje Paryžiuje baigėsi paralimpinės žaidynės. Jose Lietuvos vardą garsino devyni sportininkai. Mūsų šalies delegacija namo grįžo su bronzos medaliu, kurį iškovojo dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis. Iš Ukmergės kilusiam, regos negalią turinčiam sportininkui tai buvo jau trečioji paralimpiada.

Sportininko pasiekimu Paryžiuje ypač džiaugėsi Ukmergės sporto centro treneris Artūras Sakas, pas kurį prasidėjo paralimpiečio sportinė karjera. Su dziudo treneriu ir kalbėjomės apie Osvaldo pirmuosius žingsnius ant tatamio, neišsemiamą jo motyvaciją, paralimpines žaidynes, tarp auklėtinio ir trenerio užsimezgusią nuoširdžią draugystę.

 

– Osvaldas dar mokydamasis išbandė lengvąją atletiką, golbolą (aklųjų riedulys), plaukimą, šachmatus ir dziudo. Kokios priežastys lėmė, kad jis pasuko būtent į šią sporto šaką?

– Mano manymu, Osvaldas dziudo pasirinko, nes jam patiko šios sporto šakos specifika. Jį patraukė koviniame sporte dominuojančios fizinės savybės: lankstumas, greitumas, ištvermė, jėga.

– Osvaldas turi regos negalią. Ar dėl to jis sportuojančiųjų grupėje nesijautė prastesnis už bendraamžius?

– Pirmą kartą, kai Osvaldas atėjo į treniruotę, pastebėjau, kad jo žvilgsnis yra šiek tiek kitoks. Tačiau tikrai nepajutau, kad jis kažkuo išsiskirtų iš bendraamžių. Mūsiškiai sportininkai tikrai nelaikė jo kitokiu.

– Osvaldas sportavo kartu su visais?

– Taip, jis tikrai sportavo kartu visais. Labai džiugu, kad jis dalyvavo ir dalyvauja visose dvikovinėse sporto šakose, kurias mes kultivuojame, t. y. dziudo ir sambo.

– Esate vienas pirmųjų Osvaldo dziudo trenerių. Koks jis buvo tik pradėjęs treniruotis?

– Kai pirmą kartą pamačiau Osvaldą, jam buvo tik 13 ar 14 metų. Jis buvo labai judrus ir kovingas vaikas. Kai jis išvyko į Vilnių, į silpnaregių mokyklą, vasaros metu susitiko su dabartiniu savo treneriu Algiu Mečkovskiu. Jis tuomet manęs paprašė, kad Osvaldą paimčiau į dziudo vasaros stovyklą. Ją atsimenu tik iš geriausios pusės.

– Paminėjote Osvaldo judrumą ir kovingumą. Kaip stengiatės pažaboti jo energiją, kad jis neperkaistų?

– Treneris visada turi jausti tokius dalykus. Treniruočių metu negalima sportininkų nuvarginti tiek, kad jie negalėtų dalyvauti kitoje treniruotėje. Treniruočių metu visą laiką stengiamės derinti Osvaldo krūvį ir darbą.

– Kalbėjote apie motyvaciją. Ar jam jos pakako?

– Tarpusavyje mes su treneriais kalbame: „Svarbu, kad tik vaikas turėtų norą, o toliau mes visada padėsime.“ Osvaldo akys visada degdavo noru laimėti, o tai visų treniruočių metu labai džiugino.

– Kaip stengėtės būsimą paralimpietį motyvuoti?

– Motyvacija buvo reikalinga labiau techniniu aspektu. Stengiausi jį pagirti, skatinti, patarti, kai jis padarydavo klaidą. Labai prie to prisidėjo ir treniruočių lankymas. Osvaldas žinojo, kad jis atstovauja Lietuvai ir Ukmergei. Žinojo, kad gali pamatyti didžiąją dalį pasaulio. Tai buvo tik dalis jo motyvacijos.

– Atstovavimas Lietuvai ir Ukmergei buvo jo pagrindinis motyvacijos šaltinis?

– Niekada nekalbėjom apie pagrindinį motyvacijos šaltinį. Aš, kaip treneris, visada klausdavau: „Ar tu nori tapti žinomas, ar tu nori kažko pasiekti, ar nori, kad tavo aplinkos žmonės tavimi didžiuotųsi?“ Manau, kad visa tai padarė didelę įtaką Osvaldui siekiat pergalių.

– Dažnam sportininkui pasitaiko psichologinio lūžio momentų, kai norisi viską mesti. Ar Osvaldas tai irgi yra patyręs?

– Manau, kad vieną kartą toks momentas buvo. Tuo metu jis visiškai mesti dziudo nenorėjo, bet nuleido rankas. Kai jo komandos ir sparingo (laisvoji treniruotės pobūdžio kova – V. M.) draugai išvyko į didmiesčius, Osvaldo kovų partneriu tapau aš. Šiuo periodu mes ir pasikalbėjome. Ukmergėje jam darbo nėra, jo draugė gyvena Vilniuje. Patariau, kad ir jam reikia vykti į sostinę. Taip ir atsitiko. Jis taip pat suprato, kad tai tik padės siekti savo svajonės sporte. Šis sprendimas padėjo jam toliau tobulėti.

O.  Bareikis ir A. Sakas 2018-iais Portugalijoje vykusiame dziudo pasaulio čempionate.

– Į paralimpines žaidynes išvažiuoti gali tikrai ne visi. Kada supratote, kad Osvaldas gali jose reprezentuoti Lietuvą?

– Tai jaučiau, kai tik jis pradėjo Ukmergėje sportuoti. Kartą mes treniravomės Smiltynėje, kopose. Jis užbėgo į viršų, tačiau jo netenkino laiko rezultatas. Jis atėjęs paprašė leisti pakartoti bėgimą ir pagerinti savo rezultatą. Tada jis pasakė: „Aš vis tiek laimėsiu.“ Jo užsispyrimas ir nugalėtojo mentalitetas mane pakerėjo.

– Ar pats Osvaldas patikėjo idėja, kad gali pasiekti sporto olimpą?

– Manyčiau, kad jis patikėjo, kad gali dalyvauti paralimpinėse žaidynėse.

– Pirmosios sportininko paralimpinės žaidynės buvo Rio de Žaneire. Kokius jausmus išgyvenote jūs, kai išgirdote, kad jūsų auklėtinis išvyksta į Braziliją?

– Tuo metu jaučiausi puikiai. Nors iš Rio de Žaneiro Osvaldas grįžo be medalio, jis toliau degė noru grįžti į paralimpines žaidynes.

– 2021 m. Tokijuje O. Bareikis iškovojo bronzą, nors 2018 m. pasaulio čempionate finišavo septintas. Kas tam turėjo įtakos?

– Tai pavadinčiau atliktų namų darbų faktoriumi. Osvaldas turėjo panaikinti savo technikos minusiukus. Jis juos nušlifavo, o tai lėmė, kad iš Tokijo paralimpinių žaidynių grįžo su bronzos medaliu.

– Neseniai vykusiose Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse O. Bareikis užėmė trečiąją vietą. Tikėjotės tokio rezultato iš savo buvusio auklėtinio?

– Visada tikėjau, kad jis gali tai pasiekti. Tokį pasiekimą lėmė ir burtai, ir sėkmė, ir labai daug kitų faktorių. Žinojau, kad visi dvylika į paralimpiadą patekusių kovotojų buvo verti medalio, bet Osvaldas įrodė, kad jis tikrai gali lipti ant prizininkų pakylos.

– Paminėjote sėkmę ir burtus. Kokie yra tie „kiti faktoriai“?

– Manyčiau, dar prisidėjo sportininko nusiteikimas. Kova dėl Lietuvos ir šeimos. Didelės įtakos turėjo ir atliktas sunkus darbas bei milžiniškas noras laimėti.

– Osvaldui – 30 metų, o sporte tai yra piko amžius. Kokiais pasiekimais jis dar galėtų nudžiuginti lietuvius?

– Aš manyčiau, kad Osvaldas dalyvaus ir 2028 m. Los Andželo paralimpinėse žaidynėse. Jis tikrai dar gali atvežti Lietuvai paralimpinį medalį. Bet viskas pirmiausia priklausys nuo jo savijautos.

– Nors dabar nesate Osvaldo treneris, bet palaikote artimą ryšį. Kaip jį pavyksta išlaikyti?

– Jis niekada nebuvo dingęs. Ir dabar pagal galimybes su juo susitinkame, bendraujame šeimomis. Manau, kad mes esame geri draugai, mus galbūt skiria tik tai, kad aš esu vyresnis draugas (šypsosi).

Kalbėjosi Vilius MALYŠKA,

Vilniaus universiteto studentas

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas