„Turėjo praeiti nemažai metų, kad suprasčiau, jog man patinka būti mokytoja“, - pripažino R. Povylienė.

Naujausi, Žmonės

Mokytoja Rasa Povylienė: „Kantrybės, tikėjimo, gyvenimo džiaugsmo – mums vis dar pakanka“

Pasitinkant Tarptautinę mokytojų dieną pokalbiui pakviečiau Želvos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją ekspertę Rasą POVYLIENĘ.

Šis spalis pedagogei jau trisdešimt antrasis. Ji ne tik dėsto mokykloje lietuvių kalbą, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Kartu su pedagoge mama Zita Kriaučiūniene tvarko ir kuria mokyklos muziejų, yra parašiusios per dešimtį knygų kraštotyros tema, užmezgusios ryšius su po pasaulį pasklidusiais kraštiečiais, jų palikuoniais, tarp kurių yra ir Nobelio premijos laureato Aarono Klugo artimieji.

– Kas Jums turėjo įtakos pedagogo profesijos pasirinkimui?

– Vieno veiksnio, lėmusio pedagogės kelio pasirinkimą, nebuvo. Ir kada tai tiksliai atsitiko, nepasakysiu… Mokytojo darbas man buvo puikiai pažįstamas nuo mažų dienų – ir mama, ir viena iš tetų, taip pat ne vienas giminaitis iš tėčio pusės buvo šios profesijos atstovai. O vaikystėje su draugais labai mėgome žaisti mokyklą – mokydavome vieni kitus, rašydavome pažymius į senus nebenaudojamus dienynus. Galima sakyti, tarsi pati aplinka nejučiomis mane skatino eiti pedagogės keliu. Nors, pamenu, rinkausi iš kelių variantų: svajojau būti ir žurnalistė, rinktis istorijos studijas, bet vis tik nugalėjo noras dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą.

– Kodėl nusprendėte dėstyti lietuvių kalbą?

– Nuo mažumės augau pasaulyje, kupiname knygų. Man mama jas pirkdavo, o aš taip mėgau skaityti! Gal jau tada gimė noras studijuoti būtent lietuvių kalbą ir literatūrą. Nesigailiu dėl tokio pasirinkimo. Tiesa, lietuvių kalbos mokytojo kasdienybė – nuolatinis mokinių sąsiuvinių taisymas, rengimas nacionaliniams žinių patikrinimams, egzaminams, bet mes turime ir neįkainojamą galimybę su ugdytiniais per literatūros pamokas kalbėti labai svarbius dalykus apie gyvenimą – tai dar labiau suartina su jais, bendravimą daro nuoširdų ir betarpišką. Tai įkvepia ir džiugina.

– Jūsų šeimoje yra daugiau mokytojų – ne tik Jūs, Jūsų mama, bet ir sesuo. Ar skiriasi požiūris į mokytojo profesiją iš skirtingų kartų perspektyvos?

– Gal labiau skiriasi mano mamos ir mūsų su sese požiūriai. Mudvi jau esame vėlesnės kartos atstovės – mus skiria šešeri metai. Tuomet, kai mama pradėjo mokytojauti (maždaug prieš šešiasdešimt metų), mokytojai, auklėtojai neretai mokiniams atstodavo ir mamas, tėčius, nes pastarieji būdavo nuolat užsiėmę darbuose, be to, nemažai šeimų būdavo daugiavaikės, ir tėvai negalėdavo skirti daug dėmesio kiekvienam savo vaikui. Todėl natūralus dalykas buvo, reikalui esant, nakvoti auklėtojos namuose, gerti čia arbatą ar net prižiūrėti auklėtojos vaikus. Ryšys buvo itin artimas, kaip šeimoje. Dabar jo tokio nebėra. Tiesa, ir mes su savo auklėtiniais artimi, bet jau ne tiek, kiek būdavo įprasta anksčiau.

– Ar Jūsų mama namuose dalinosi mokyklos gyvenimo įspūdžiais?

– Taip, namuose nuolat buvo kalbama apie mokyklą, jos rūpesčius ir džiaugsmus, mokinius – visa šeima gyvenome tuo ritmu. Mama vesdavosi į renginius mokykloje (ypač atsimenu vyresnių mokinių rodytus spektaklius), tekdavo pasėdėti ir jos vedamose pamokose. Tai darė įspūdį ir, be abejo, iš dalies lėmė ir tolesnį mokytojo kelio pasirinkimą. Daugiau rūpesčių mamos darbe atsirado, kai ji tapo Želvos vidurinės mokyklos direktore – tuos rūpesčius, iššūkius jautėme ir mes, šeima. Tada suprasdavau, koks nelengvas, įtemptas, atsakingas gali būti darbas mokykloje, kai jai vadovauji.

– Galbūt mama Jus su sese įkvėpė rinktis šią profesiją?

– Tokio raginimo tikrai nebuvo – šį sprendimą man buvo leista priimti pačiai. O įkvėpė mamos pavyzdys, įtaka buvo daroma, bet netiesioginė. Tada, kai stojau į pedagoginį universitetą, sesė jau mokytojavo (ji – istorijos mokytoja Ukmergėje), tad pokalbių apie mokytojo darbą netrūko. Tai buvo savaime suprantama.

– Kokių prisiminimų turite apie savo mokytojus?

– Mokytojų mano gyvenime buvo įvairių – juk vienuolika metų mokytasi mokykloje. Gal ir pasitaikė koks griežtesnis žodis, prastesnis pažymys, bet šiandien, kai pati daug metų esu mokytoja, puikiai suprantu – tai buvo daroma pelnytai. Todėl visiems buvusiems savo mokytojams jaučiu pagarbą ir dėkingumą. Kas man buvo mokytojai autoritetai? Jau minėta mano mama – iš jos pavyzdžio mokiausi. Dar norėčiau išskirti buvusią savo auklėtoją, geografijos mokytoją, jau Amžinybėn iškeliavusią Stasę Versinkevičiūtę. Taip, ji buvo griežta, reikli, bet padėjo man išsiugdyti tokias būdo savybes, kaip atsakingumas, pareigingumas, sąžiningumas – jos man dabar labai praverčia. Labai svarbus žmogus – mokytoja mano gyvenime buvo (ir tebėra) ukmergiškė pedagogė, jau išėjusi užtarnauto poilsio, tačiau gyvenanti labai aktyvų gyvenimą, Janė Juzėnienė, dirbusi ,,Šilo“ mokykloje. Ji, būdama tuometinė rajono lituanistų metodinio būrelio pirmininkė, mane, jauną mokytoją, drąsino, skatino veikti, pasitikėjo manimi, įkvėpė ne vienam reikšmingam darbui. Jei gyvenime pedagoginėje srityje kažko pasiekiau, tai didele dalimi šios nuostabios mokytojos nuopelnas. Žemai lenkiu galvą prieš ją.

– Su kokiais iššūkiais teko asmeniškai susidurti būnant mokytoja?

– Tų iššūkių buvo, yra ir turbūt bus. Nors dirbu nedidelio miestelio mokykloje, klasėse nėra tiek daug mokinių kaip didesniuose miestuose, bet vaikų čia ateina įvairių – ir triukšmingų, padykusių, ne visada norinčių mokytis. Tad vienas iš iššūkių – rasti su jais bendrą kalbą, motyvuoti mokytis, galų  gale – pažinti juos, suprasti, ypač paauglius. Dar vienas iššūkis – nuolatinė kaita Lietuvos švietimo sistemoje. Taip, suprantama, laikas bėga, kartos keičiasi, o mes, mokytojai, turime reaguoti į šiuos pokyčius, prie jų prisitaikyti. Bet kai tai vyksta dažnai, kas keletą metų, suspėti paskui tas naujoves nėra lengva.

– Ar kada nors teko gailėtis dėl savo pasirinkimo?

– Jei ir teko, bet tikrai nedažnai. Pastaruosius keletą metų visai dėl to nesigailiu. Turėjo praeiti nemažai metų, kad suprasčiau, jog man patinka būti mokytoja. Prieš kokį dešimtmetį dažniau pasvarstydavau, gal pasiieškoti darbo kokioje nors įstaigoje, tarkim, koordinuojančioje pedagogų veiklą ar pan. Bet dabar to visai nesinori. Tiesa, kartais tenka (vis esu kviečiama) prisijungti prie Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) vykdomų projektų – ir šiuo metu dalyvauju viename iš jų, kurį vykdant kuriama skaitmeninė mokymo(si) priemonė vyresniųjų klasių moksleiviams. Šį atsakingą, svarbų darbą vertinu labai rimtai ir tikiuosi, kad mūsų kartu su kitais šalies lietuvių kalbos mokytojais kuriama interneto svetainė (ji netrukus turėtų startuoti) labai pravers tiek lituanistams, tiek jų ugdytiniams.

– Antrus metus Jūs mokytojaujate ne vien Ukmergėje, bet ir Vilniuje…

– Vilniuje mano darbas yra epizodinis – šiais mokslo metais vykstu ten vieną dieną per savaitę. Tokį pasirinkimą lėmė tai, jog praėjusiais mokslo metais savoje mokykloje turėjau mažesnį krūvį, tad norėjosi daugiau veiklos. Ėmiau dirbti su vilniškiais mokiniais individualiai ir šiais mokslo metais tebetęsiu lietuvių kalbos korepetitorės darbą. Jaučiuosi reikalinga šiems mokiniams, tie, kuriuos mokiau pernai, ir vėl paprašė individualių pamokų. O ir aš, pripratusi prie jų, jaučiu pareigą ir atsakomybę – čia jau kaip tame Antuano de Sent Egziuperi ,,Mažajame prince“ – ,,pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji“…

– Ar galėtumėte palyginti, kaip skiriasi mokymas, vaikų būdas, darbo sąlygos Vilniuje ir Ukmergėje?

– Gal labiau skiriasi didmiesčio ir nedidelių miestelių mokyklų mokinių ugdymo(si) sąlygos. Aišku, lyginant Ukmergės bei Vilniaus mokyklas, galima rasti ir kitų skirtumų. Tarkim, vilniškiams čia pat – garsiausi šalies muziejai, teatrai, šalia – senamiestis su savo įdomybėmis. Būnant Vilniuje darbo dienomis tenka stebėti, kaip priešpiet būreliai mokinių, lydimi mokytojų, leidžiasi į ekskursijas siauromis senamiesčio gatvelėmis. Mums, provincijos mokytojams ir mokiniams, kad turėtume tokias galimybes, tenka nukeliauti didesnį atstumą. Miestų mokyklose (tiek Vilniaus, tiek Ukmergės) didesnės klasės, mokytojams dirbti sunkiau – ir drausminti mokinius, ir juos išmokyti. Tenka stebėti (ir stebėtis), kad ne vienos sostinės mokyklos mokiniams stinga vadovėlių – jais tenka dalintis su suolo draugu ar naudotis skaitmeniniais. Mažesnėse mokyklose, tokiose kaip mūsų, tokių problemų nėra. Dėl mokinių būdo – vaikai yra vaikai, visur jie panašūs: daug laiko praleidžia informacinių technologijų pasaulyje, nebijo sakyti savo nuomonės, pakankamai drąsiai jaučiasi prieš mokytojus. Tik, kaip minėjau, didmiesčio vaikai turi daugiau galimybių dvasiškai tobulėti, jų mokymo(si) klausimais labiau domisi tėvai, o ir patys mokiniai labiau motyvuoti – turi daugiau siekių, tikslų, ambicijų.

– Kaip manote, kodėl mažėja jaunimo, norinčio eiti mokytojų pėdomis?

– Būsiu banali teigdama, kad mokytojo darbas išties nelengvas, ypač mūsų dienomis. Miestų mokyklose didelės klasės, šiuolaikiniai vaikai jau kitokie – drąsesni, triukšmingesni ir mokytojams ne visada jaučia deramą pagarbą. Mokyti juos sunkiau, o mokytojui šiuo požiūriu reikalavimai ir atsakomybė didėja. Be to, tai nėra itin gerai apmokamas darbas – jauni žmonės nori uždirbti, o pradedančio mokytojo atlyginimas išties nėra didelis. Tad ir ieškoma, kur geriau – ramiau, pelningiau. Bet norisi tikėti, kad ateityje ši situacija keisis, ir jaunų pedagogų turėsime daugiau.

– Dirbate tokiu metu, kai vyksta aktyvūs pokyčiai švietimo sistemoje. Kaip juos vertinate? Ką apie pokyčius mokyklose galvoja Jūsų bendradarbiai?

– Suprantama, pokyčiai reikalingi, kad tobulėtume, nestovėtume vietoje. Keičiasi laikai – keičiasi ir mokykla, mokiniai. Bet šie pokyčiai visada turėtų būti pamatuoti. Jiems nepasiteisinus, vėl reikia ieškoti išeičių ar gręžtis atgal. Konkretus pavyzdys: prieš kokius 15 metų abiturientai, laikydami privalomą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kaip vieną iš variantų galėjo rašyti duoto teksto analizę ir interpretaciją. Vėliau jos nebeliko – atsirado vadinamasis literatūrinis rašinys. Dabar gi vėl grįžtama prie minėtos interpretacijos – kai mokytojai jos nebemoko, o ir turėtą metodinę literatūrą tais klausimais ne visi išsaugojo. Vėlgi – neseniai keitėsi (buvo atnaujintos) mokinių ugdymo  bendrosios programos – esą reikia taikytis prie besikeičiančio šiuolaikinio mokinio interesų, poreikių. Gal ir taip, bet mokykloms vėl – iššūkiai: tenka užsakinėti naujus vadovėlius, nes senieji, kurie ne tokie jau ir seni, nebetinka (tai naujos nemenkos išlaidos), mokytojai vėl privalėjo lankyti atitinkamus mokymus, gaišti laiką. Tai kelia papildomų rūpesčių, trikdo, trukdo kasdienei veiklai.

– Šiuo metu NŠA organizuoja nuotolinius susitikimus ,,Dalyko aktualijos naujais mokslo metais“. Kaip vertinate planuojamas naujoves?

– Taip, šie susitikimai vyksta – viename iš jų, skirtame lituanistams, teko ir man neseniai dalyvauti. Būnant tokiuose svarbiuose renginiuose tikimasi konkretumo, aiškumo, o jų, deja, nėra. Susidaro įspūdis, kad siekiama pokyčių, ieškoma naujovių, o jiems iki galo nepasirengta. Todėl mokytojų bendruomenė sutrikusi, nesaugi. Reikia ruošti mokinius nacionaliniams žinių patikrinimams, egzaminams, bet kartais jau nebesupranti, ko mokyti, kaip ruošti. Tikslesnė informacija paskelbiama tada, kai iki minėtų įvykių lieka visai nedaug laiko. Kita vertus, mes, mokytojai, jau pripratome prie tokių nuolatinių pokyčių – nelinksma, bet kažkaip prisitaikome, išgyvename, kadangi taip reikalingų pedagogams būdo savybių – kantrybės, tikėjimo, gyvenimo džiaugsmo – mums vis dar pakanka. Tad Mokytojo dienos proga jų savo kolegoms noriu palinkėti kuo daugiau.

Kalbėjosi Stela MALYŠKO, Vilniaus universiteto studentė

R. Povylienės asmeninio albumo nuotrauka

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas