Garsi kalbininkė iš Vidiškių

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS

 

Garsi lietuvių kalbininkė, poliglotė ir vertėja Žaneta Ona Urbanavičiūtė Markevičienė gimė 1939 09 28 Vidiškiuose. Ji – mokslų daktarė (humanitariniai mokslai, disertaciją „Kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija ir jos raida lietuvių kalbos aukštaičių tarmėse“ apgynė 1970 m.). Baigusi Vidiškių septynmetę mokyklą, Žaneta 1953–1957 m. mokėsi ir su pagyrimu baigė Ukmergės pedagoginę mokyklą. 1962 m. baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, ji 1962–1964 m. mokytojavo Prienų rajono Šilavoto ir Siponių (dabar – Birštono savivaldybėje) mokyklose. 1967–1970 m. buvo Vilniaus universiteto aspirantė (dabar doktorantė). 1964–1967 ir 1970–2013 m. dirbo Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 m. Vilniaus pedagoginis institutas, 1992–2011 m. Vilniaus pedagoginis universitetas); docentė (nuo 1974 m.). Su prof. habil. dr. Vladu Grinaveckiu (1925–1995) parašė knygas ,,Lietuvių tarmės, t. 2. Fonetika, morfologija: Vakarų, pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tekstai” (1992), ,,Lietuvos tarmės, t. 3. Fonetika, morfologija: Rytų aukštaičių ir vakarų žemaičių tekstai” (1993), ,,Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai” (1994). Parengė veikalą ,,Aukštaičių tarmių tekstai” (2 t., 1999–2001), mokomąją priemonę ,,Lietuvių kalbos tarmės: Žemėlapis” (su prof. dr. Vidu Kavaliausku, 2005), knygą ,,Širvintiškių tekstai” (su sūnumis Valdimantu (1977–2015) ir dr. Aurimu Markevičiais, 2009), mokomąsias knygas ,,Latvių kalba” (2012), ,,Rytų aukštaičiai anykštėnai” (su A. Markevičiumi ir prof. dr. Vilija Saliene-Matakanskaite, savo dėstytojos Ukmergės pedagoginėje mokykloje Onos Matakanskienės dukra, 2013), dovaną gimtajam miesteliui ,,Vidiškių šnektos žodyną” (su A. Markevičiumi, 2014), knygą ,,Rytų aukštaičiai širvintiškiai” (su sūnumis, 2018).

Galima pastebėti, kad iki tol tokio šeimyninio mokslinio darbo veiklos lietuvių kalbotyroje dar nėra buvę. Parašė kelias dešimtis straipsnių apie kietųjų ir minkštųjų priebalsių opoziciją ir jos raidą aukštaičių tarmėse, keliakamienius lietuvių būdvardžius, lietuvių ir indų kalbų ryšius, kalbos kultūros klausimais. Iš hindi kalbos išvertė grožinės literatūros knygas: Upendranatho Aškos ,,Griūvančios sienos” (1976), Šanio ,,Juodas vanduo” (1978), Jašpalo ,,Amita”, Ilačandro Džošio ,,Paukštis be gūžtos” (1984), Mohano Rakešo ,,Tamsūs uždari kambariai” (1986). Sudarė prozos rinkinius ,,Indų novelės” (1988) ir ,,Indų apysakos” (1993), dalį jų vertė pati. Iš latvių kalbos išvertė nemažą dalį ,,Mitologijos enciklopedijos” (1 d., 1997).

Šeimą Žaneta sukūrė jau apgynusi disertaciją su biologu Vaclovu Narimantu Markevičiumi (1928–2024). Jis 1985 m. taip pat apgynė disertaciją.

Išaugino du sūnus, jie, kaip matėme, nuėjo motinos pėdomis. Be bendradarbiavimo moksle, darni ir talentinga Markevičių šeima prieš pora dešimtmečių buvo ypač stipri kitų šeimų konkurentė varžybose televizijoje.

Studentams Žaneta skaitė dialektologijos, istorinės gramatikos, latvių kalbos, lyginamosios kalbotyros kursus. Pasižymėjo fenomenalia atmintimi: skambučiui nutraukus jos paskaitą viduryje sakinio, išeidavo iš auditorijos ir po savaitės ar dviejų atėjusi į kitą paskaitą užbaigdavo nebaigtą sakinį ir paskaitą tęsdavo toliau.

Pagal mokslo darbų kiekį ir dėstymo kokybę Žaneta buvo nusipelniusi profesoriaus pedagoginio vardo, bet, deja, ėmė blogėti sveikata ir teko išeiti į pensiją… Beje, blogėjo ir buvusio Lietuvos edukologijos universiteto būklė. Netekęs autoritetingų dėstytojų, prastai valdomas, jis ėmė silpti, prarasti populiarumą tarp abiturientų ir jo likučiai buvo prijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto.

Dar mokydamasi Ukmergės pedagoginėje mokykloje Žaneta pasižymėjo mąstymo originalumu, skaitė rimtus filosofijos ir kalbotyros veikalus. Skaitydavo ne tik namuose, bet ir per pertraukas mokykloje. Buvo smalsi, imli, domėjosi istorija, geografija. Trečiame kurse mūsų grupės auklėtojas Juozas Kazlauskas organizavo trečiakursių turistinį žygį į Anykščius. Nakvojome prie Puntuko, palapinėse. Tik ne Žaneta: ji visą naktį prasėdėjo ant Puntuko, susisupusi į mamos įdėtą antklodę.

Kol neturėjo šeimos, Žaneta vasaros atostogas praleisdavo turistinėse kelionėse po buvusią SSRS. Beje, ir Žanetos tėvai garsėjo toli už Vidiškių. Tėvas buvo aukštos klasės siuvėjas, mama – vestuvių, krikštynų ir laidotuvių ,,gaspadinė”.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka