Mila Monk: apie miško maudynes ir sengirių išsaugojimą

Gabija KITOVAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos organizuotoje knygų mugėje-parodoje lankėsi pirmoji Lietuvoje sertifikuota miško maudynių ir ekoterapijos gidė, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė, vertėja Mila Monk.

Senajame (nebe) Knygyne vykusiame susitikime M. Monk kalbino bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė Jurga Jackevičiūtė. Viešnia plačiau papasakojo apie miško poveikį žmogaus organizmui ir pristatė, kas yra miško maudynės, miško terapija, papasakojo apie sengires, nevyriausybinę organizaciją „Sengirės fondas“.

 

Asmeninė kelionė į miško terapiją

M. Monk miško terapija susidomėjo, kai dėl perdegimo patyrė sveikatos problemų, nerimą, ir suprato, jog reikia keisti gyvenimo būdą. Tada ji atrado japonų atliktus mokslinius tyrimus ir mokslininką Qing Li, kuris tyrė miško poveikį sveikatai.

„Dar viena priežastis, atvedusi prie miško maudynių veiklos, buvo tai, kad po mano buto langais iškirto miškelį. Prie jo buvau labai prisirišusi, nes visi buto langai išėjo būtent į tą miškelį, turėjau savo ritualus, stebėdavau, kaip paukščiai sugrįžta į lizdą“, – kalbėjo viešnia.

Supratusi, kad tai ją paveikė neigiamai, ėmė ieškoti daugiau informacijos apie medžių naudą miestams. Tada į jos rankas pateko vieno iš miško terapijos pradininkų Qing Li knyga „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“. Mila nusprendė ją išversti į lietuvių kalbą.

„Autorius rašo apie savo mokslinius tyrimus, kaip miškas veikia imunitetą. Pagrindinė jo išvada – miške suaktyvėja imuninės sistemos ląstelės, vadinamos natūraliomis ląstelėmis žudikėmis, tai yra tokios ląstelės, kurios aptinka žmogaus organizme patogenus ir juos sunaikina, kovoja su ligų sukėlėjais“, – teigė M. Monk ir pridūrė, jog miške pabuvus dvi valandas, poveikis imuninei sistemai išlieka savaitę.

Miško maudynės – shinrin-yoku

Terminas shinrin-yoku, išverstus jį iš japonų kalbos, reiškia miško maudynės.

Pasak M. Monk, 1982 metais didelė dalis Japonijos gyventojų sirgo streso sukeltomis ligomis. Čia net atsirado toks reiškinys, kaip mirtis nuo persidirbimo karoshi. Tai buvo susiję su intensyvėjančia urbanizacija, kai žmonės iš kaimų kėlėsi į miestus. Tad neatsitiktinai japonai buvo pirmieji, kurie ėmėsi tirti miško poveikį organizmui. Dabar tai daro ir kitų šalių mokslininkai.

„Šia miško terapijos programa sprendžiamos dvi problemos. Viena – kaip sveikatinti gyventojus, mažinti stresą, kita – kaip apsaugoti žaliąsias erdves“, –dalijosi ekoterapijos gidė.

Pasak jos, miško maudynės – moksliškai pagrįsta sveikatinimo metodika ir kartu menas, kaip įsileisti mišką į savo kūną per pojūčius ir pasijusti visapusiškai gyvam, užmegzti ryšį su aplinka, kitais ir pačiu savimi. Tai sensorinė praktika, kai maudomės ne vandens telkinyje, bet per pojūčius panyrame į miško atmosferą.

Paprastai miško maudynės trunka 2-3 valandas, kad žmogus galėtų palaipsniui atsipalaiduoti. Tai galima daryti ir savarankiškai, tačiau daugiau privalumų turi dalyvavimas su grupe ir gidu.

M. Monk aiškino, kad miško maudynių esmė yra lėtas buvimas miške. Reikia vis grįžti į tą patį mišką. Todėl netgi šalia namų esančiame miške kiekvieną kartą galima patirti ką nors naujo: „Japonai sako, kad geriausias miškas yra arčiausiai namų, kurį lengviausia pasiekti, nes miško terapijai svarbiausias yra pastovumas.“

„Sengirės fondas“ – kaip išsaugoti miškus ateities kartoms

Sengirėse miško maudynes rengianti gidė sakė, jog sengire miškas laikomas tada, kai jau dvi kartos medžių užauga ir natūraliai numiršta – niekas netvarkoma, neišvežama. Susiformuoti sengirei reikalingos visos medžio gyvavimo stadijos: ir jauni medžiai, ir brandūs, ir virtuoliai.

„Kaip sako japonų mokslininkai, kuo miškas senesnis, didesnis ir tankesnis, tuo labiau į gerąją pusę paveikia savijautą ir sveikatą“, – apie sengires kalbėjo ji.

M. Monk supažindino su nevyriausybine organizacija „Sengirės fondas“, kurią sukūrė filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila.

Pagrindinė „Sengirės fondo“ misija yra išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, kurie už suaukotus pinigus nuperkami ir, kad jie galėtų klestėti,  juose nevykdoma jokia ūkinė veikla.

„Prisidėti prie „Sengirės fondo“ gali kiekvienas, taip pat galima padovanoti ir savo mišką. O paprasčiausias būdas paremti senųjų miškų išsaugojimą – taromate už pakuotes atgautą užstatą skirti fondui.

AUTORĖS nuotrauka