Krepšininkas Titas Troška: „Kaune savo rolę turėjau, o Vilniuje reikėjo išsikovoti vietą po saule“

Mažesniame mieste gyvenančiam ir čia sportuojančiam jaunam žmogui neretai kyla klausimų dėl sportinės ateities. Vieni jų pasirenka toliau tobulėti savo gimtinėje, kiti išvyksta į didesnius miestus, treti taip ir nepasiekia aukštumų. Vis dėlto išbandyti savarankišką gyvenimą toliau nuo namų ir tėvų išdrįsta ne visi moksleiviai.

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos abiturientas Titas Troška jau progimnazijoje išbandė krepšininko gyvenimą Kaune, o būdamas vienuoliktoje klasėje persikėlė vienas gyventi į Vilnių. Nors sostinės dydis ženkliai skiriasi nuo gimtosios Ukmergės, tačiau tai sunkumų vaikinui nesukėlė.

Vilniuje baigęs krepšinio mokyklą, 18-metis T. Troška grįžo gyventi atgal į gimtąjį miestą, kurio širdyje, pasak jo, negali pakeisti joks kitas miestas. Ateinantį sezoną sportininkas rengiasi atstovauti Ukmergės krepšinio klubui.

Interviu „Gimtosios žemės“ žurnalistikos praktikantui Viliui MALYŠKAI krepšininkas papasakojo apie savo sportinio kelio pradžią Ukmergėje, persikėlimą į prestižines Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus krepšinio mokyklas bei neišdildomą meilę gimtajai Ukmergei.

T. Troška.

– Kada susidomėjai krepšiniu?

– Pirmoje klasėje pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Po trijų mėnesių mama, pamačiusi, kad mano gynyba futbole buvo tokia, kokios reikia krepšiniui, patarė pereiti į šią sporto šaką.

– Kokie buvo pirmieji jausmai, kai atėjai į Ukmergės sporto centro krepšinio aikštę?

– Labai sunku prisiminti. Galiu pasakyti, kad tikrai patiko, šimtu procentų (šypsosi). Į treniruotes visada ėjau su entuziazmu.

– 2019-iais, būdamas trylikametis, jau atstovavai Kauno „Žalgirio“ mokyklos pirmajai komandai. Kodėl toks jaunas išvykai į laikinąją sostinę?

– Prieš patekdamas į „Žalgirio“ ekipą dalyvavau vasaros krepšinio stovykloje, kur vienas trenerių buvo iš „Žalgirio“ krepšinio mokyklos. Jam palikau neblogą įspūdį ir jis atkreipė į mane dėmesį. Po stovyklos paklausė, ar norėčiau persikelti į Kauną ir atstovauti šio miesto ekipai. Su jo pasiūlymu sutikau ir 2019 metais pradėjau žaisti „Žalgirio“ pirmojoje komandoje.

– Tuomet Kaune negyvenai? Į treniruotes vykdavai iš Ukmergės?

– Kaune žaidžiau tris sezonus ir į treniruotes važinėjau.

– Ar sunku buvo derinti mokslus ir treniruotes?

– Bandžiau pamokas mokykloje derinti su krepšiniu ir tai pavyko.

– 2021–2022 metų sezone atstovavai Ukmergės sporto centro“ komandai Regionų krepšinio lygos (RKL) čempionate. Kaip sekėsi žaisti dviejose komandose?

– Tuo metu gyvenau Ukmergėje, todėl buvo paprasčiau atstovauti jos komandai. RKL ir Moksleivių krepšinio lygos (MKL) rungtynės vykdavo skirtingomis dienomis. Tad vienu metu galėjau žaisti dviejose komandose.

– Tikriausiai buvai labai užimtas, pasigesdavai laisvo laiko?

– Darbo dienomis daug laisvo laiko neturėjau. Pirmąją dienos pusę praleisdavau mokykloje, o po pietų vykdavau į treniruotę Kaune arba Ukmergėje.

– Vis dėlto 2022 metais iš Kauno persikėlei žaisti į Vilnių. Kaip tave pastebėjo Vilniaus krepšinio mokykla (VKM)?

– Dar prieš pereinant į Kauno „Žalgirio“ krepšinio akademiją, 2019-ųjų vasarą, atstovavau VKM komandai turnyre, kuris vyko ne Lietuvoje. Po jo nusprendžiau, kad į kitus miestus važiuoti ir žaisti krepšinį nenoriu, todėl pasilikau Ukmergėje. Vis dėlto po vasaros stovyklos krepšinio kelias mane nuvedė į Kauną. Po etapo „Žalgiryje“ jau pažinojau VKM direktorių Vytenį Tupčiauską, su juo susisiekiau ir išvykau į Vilnių.

– Kai atstovavai VKM, gyvenai Vilniuje?

– Taip, tais metais persikėliau gyventi į Vilnių.

– Kaip pavyko priprasti prie didmiesčio ritmo?

– Tai nesukėlė jokių sunkumų. Ukmergė nėra taip toli nuo Vilniaus. Čia gyvena mano sesės, tad ir anksčiau Vilniuje praleisdavau daug laiko. Atvykus mokytis viskas buvo patogu – tiek bendrabutis, tiek mokykla. Arti buvo ir treniruočių centras.

– Įsiliejus į VKM komandą tavo taškų vidurkis sumažėjo 8 taškais. Gal gali pasakyti, kodėl taip nutiko?

– Vilniuje reikėjo priprasti prie kitokio žaidimo stiliaus. Visos komandos tiek gynyboje, tiek ir puolime turi savo žaidimo braižą. Pirmaisiais mėnesiais pastebėjau, kad komanda turėjo aiškius lyderius, o aš tik pradėjau apšilti kojas. Kaune savo rolę turėjau, o Vilniuje reikėjo išsikovoti vietą po saule.

– Praeitais metais baigei VKM. Galbūt turėjai minčių atstovauti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos dublerių ekipoms?

– Baigęs krepšinio mokyklą tokių pasiūlymų negavau. Tačiau Ukmergės ekipa pakvietė jai atstovauti MKL čempionate. Būtent jos garbę ir ginsiu artėjantį sezoną.

– Ko labiausiai pasiilgai per metus, kai negyvenai Ukmergėje?

– Pasiilgau visko: namų, draugų, laisvalaikio mieste.

– Vilnius ir Kaunas neužėmė Ukmergės vietos širdyje?

– Tikrai ne. Vilnius gal dar galėtų pakonkuruoti, bet vis tik Ukmergė yra mano miestas.

– Manau, ir kiti jaunieji Ukmergės atletai, kaip ir tu, sulaukia pasiūlymų keltis į didžiuosius Lietuvos miestus siekti sportinio olimpo. Ko galėtum iš savo patirties jiems palinkėti?

– Mano patarimas – niekada nepasiduoti. Kad ir kaip sunku būtų, reikia toliau dirbti, stengtis. Krepšinį žaisti ir vasarą, aktyviai leisti laiką. Nebijoti kalbėtis su didžiųjų miestų krepšinio komandomis ir dalyvauti atrankose. Svarbiausia – didelis noras bei pastangos.

– O jei galėtum grįžti laiku atgal, ką pakeistum?

– Tikriausiai nieko nekeisčiau, nes nieko nesigailiu. Visas vasaras dirbdavau, o sezonų metu visą širdį palikdavau krepšinio aikštėje.

MKL.lt nuotraukos