Po 50 metų – atgal į pirmą klasę buvusioje mokykloje

Ilona ZINKEVIČIŪTĖ

1974 metų buvusi pirmokė

Kasmet į kiekvienus namus pasibeldžia rugsėjo 1-oji. Kai kuriems tai atsisveikinimas su vasara, kalendorinio rudens sutiktuvės, daugeliui šeimų ši diena skelbia mokslo metų pradžią ir įsisuka įvairių jausmų ratą. 1974-ieji taip pat turėjo savo rugsėjo 1-ąją ir kai kuriems septynmečiams (tarp jų – ir man) tuomet išaušo ypatinga diena. Jie pirmą kartą atėjo į Ukmergės pradinę mokyklą ir čia baigė tris klases. Šiuo metu buvusioje mokykloje įsikūręs Tolerancijos centras, bet joje besimokiusiems mokiniams iki šiol ji išliko jų gyvenimo pažinimo kalvė.

Praėjus 50-čiai metų, rugsėjo 1-osios išvakarėse, tie patys buvę pirmokėliai vėl atskubėjo į savo mokyklą. Dabar mes jau subrendę, įgavę daugybę patirčių, pasiekę savų aukštumų, jau savo anūkus palydintys į mokyklas beveik šešiasdešimtmečiai žmonės. Buvusios aukštalubės klasės, tos pačios koklinės krosnys, jaudinantys ir jautrūs klasės draugų prisiminimai apie pirmąsias mokytojas, iškrėstas išdaigas liejosi be pabaigos. Žaismingai apsirengę, rankose nešantys astras ir kardelius, turintys norą ir nuotaiką susitikti, tarsi sugrįžome atgal į praeitį. Visko ir visaip būta kiekvieno gyvenime, bet sąvoka „klasės draugas“ lydi mus visu gyvybės ratu. Mus sujungė mūsų mokyk-la, mokytojos palydėjo į kitas mokyklas, mes turime daugybę bendrų patirčių, prisiminimų, palaikome vieni kitus sunkiomis valandomis, susibėgame pasidžiaugti vieni kitų sėkmėmis. Galbūt tai dar daugiau nei draugystė, galbūt tai nulemta aukštesniųjų galių, galbūt tie saitai, kuriuos patys sukūrėme, metams bėgant tik stiprėja, bet sunkiai suvokiama, kad gali būti kitaip. Susikūrėme savąją ryšių subkultūrą, kuri pažįstama tik mums, klasiokams. Mes lyg ir broliai bei sesės, lyg ir draugai, lyg ir kaimynai, klasiokai, bet ir šių sąvokų nepakanka nusakyti, kas mes esame vieni kitiems.

Pusė amžiaus nuo pirmų nedrąsių žingsnių pradinės mokyklos laiptais prabėgo nepastebimai, tad tokias akimirkas vis labiau branginame. Pažaisti vaikystę, tapti laimingu, besijuokiančiu vaiku, sugrįžti daugybę metų atgal gali būti labai gera praktika kiekvienam. Rudeninių gėlių aromatas, apranga, panaši į tuometę mokyklinę, smalsūs ir nostalgiški žvilgsniai į buvusią taip artimą aplinką, šypsenos ir nuostabos juokas tarsi sugrąžino ir pačią pradinę mokyklą. Pusvalandžio akimirkai Tolerancijos centras vėl tapo mokykla su savo ypatinga aura, bandelių ir arbatos kvapu, šiluma, sklindančia nuo malkomis pakūrentų krosnių… Taigi, sugrįžti atgal į praeitį galima ne tik filmuose.

Dėkojame savo klasės draugei Erikai už didžiules pastangas mus suburti. Lenkiame galvas prieš mūsų pirmąsias mokytojas, kurių jau nebėra, už jų neįkainojamą darbą su mumis. Dėkojame žmonėms, išsaugojusiems mūsų mokyklą, nors ten ir nebesigirdi skambučio garsų. Ačiū Ukmergės tolerancijos centro specialistei Vijolei už galimybę pasivaikščioti po buvusios mokyklos erdves. Netrukus mūsų klasės draugų lauks kitas jubiliejus, po metų vėl būtinai susitiksime.

Autorės asmeninio archyvo nuotrauka