Ir galingu humoro ginklu

Gebėjimas juokauti net mirties akivaizdoje – žmogiškosios stiprybės liudijimas. 1944–1953 metais Lietuvoje vykstant partizaninėms kovoms humoras dar buvo tapęs ir ginklu prieš totalitarinį režimą.

 

Daiva SAVICKIENĖ

Bet kokiam represiniam aparatui iš jo besijuokiantis, kritiškai mąstantis žmogus yra nepatogus. O ir pačius kovotojus su okupantais pasišaipymas iš savęs ir kitų stiprino psichologiškai bei dvasiškai.

Kūryba tapo kovos dalimi

Kauno IX forto muziejaus edukatorius Paulius Aleksandravičius, tyrinėjęs įvairių laikotarpių – holokausto, partizaninio karo, vėlesnio – neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo humorą, sako, kad ši tema atsirado per kitus istorinius tyrimus. Besklaidant to meto žmonių atsiminimus, dienoraščius, iškilo savotiškas bendras vardiklis.

„Nors pirminis mano tikslas buvo ieškoti datų, faktų, įvykių, negalėjau nepastebėti dažnai nuskambančios humoro gaidelės“, – sako jis.

Taip P. Aleksandravičius pradėjo rinkti medžiagą ir šia tema.

O įsigilinęs į tyrinėjimus suprato, kad Lietuvos partizanų humoras labai kūrybiškas.

Pasak istoriko, tuo gal ir nereikėtų labai stebėtis žinant, jog į partizanų gretas stojo tautiškai susivokę jaunuoliai – vyresnių klasių gimnazistai, studentai.

„Tie, kuriems, kaip intelektualams, grėsė persekiojimas, – pasakoja P. Aleksandravičius. – Tie žmonės pasitraukė į miškus ir, pradėjus kovoti, atsiskleidė jų kūryba. Didžiulis, stiprus intelektinis potencialas – gal net kūrybinis patosas.“

Partizanų kūryba apėmė įvairiausius humoro žanrus – išliko pašiepiamų ketureilių, literatūrinių šaržų, pamfletų ir pan. Pasak istoriko, daina pagal kai kuriuos partizanų eiliuotus kūrinius dainuojame ir dabar, bet kaip liaudies dainas – nežinome, kas jų autorius.

„Ilgą laiką pats, kol nepradėjau domėtis humoristine partizanų kūryba, galvojau, kad tai – liaudies kūryba. Tyrinėdamas supratau, kad autorystė priklauso partizanų plunksnai“, – anot P. Aleksandravičiaus, kartais galima net atsekti vieno ar kito kūrinio autoriaus vardą ir pavardę.

Dar viena svarbi partizanų humoro funkcija buvo komunikacija – informuoti miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių gyventojus, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje.

„Kad ir jiems atsivertų žvilgsnis, jog už to Sovietų Sąjungos, kuri  šūkiais skelbėsi neva esanti taiki ir draugiška, neva pati humaniškiausia santvarka, fasadinio veido slėpėsi daug prievartos, melo, žiaurumo“, – pabrėžia istorikas.

Ir saviškius traukdavo per dantį

Partizanų humoro strėlės lėkė tiek į saugumo darbuotojų, tiek į stribų pusę, tačiau netrūko ir saviironijos.

P. Aleksandravičiaus teigimu, išsiskiria savitas situacinis humoras. Jį dažnai pasitelkdavo ir vienas žymiausių partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas – pedagoginiams, auklėjimo tikslams.

Pavyzdžiui, pokariu visiems trūko drabužių, avalynės, o gyvenant miške ši problema buvo dar aštresnė. Tad kai vienas kovotojų pradėjo labai margai rengtis, vadas nesusilaikė nepatraukęs jo per dantį. Šią istoriją net aprašė savo dienoraštyje.

„Toks pašiepimas, bičiuliškas patraukimas per dantį suveikdavo“, – be to, mano pašnekovas, tokios į save nukreiptos humoro strėlės visiems būdavo į naudą.

„Padėdavo pasitikrinti, kas tu esi, kurioje vietoje esi ir, kaip A. Ramanausko-Vanago atveju, suveikdavo pedagogiškai“, – konstatuoja P. Aleksandravičius.

Driskių armija

Partizanų slapyvardžiuose taip pat galima įžvelgti humoro elementų, saviironijos, savikritikos.

Ir nors dažnai slapyvardžiai būdavo susiję su kokia nors partizanų fizine savybe – ūgiu ar panašiai, pasitaikydavo ir originalesnių istorijų.

Pavyzdžiui, Aukštaitijos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda savo slapyvardį užsitarnavo dėl vienos frazės. Prisijungdamas prie partizanų būrio, sirgo odos liga, panašia į niežus, tad prasitarė nenorintis kitiems bėdos užtraukti. Paskui, anot istoriko, dažnas bendražygis jo ir vardu nebevadino – tik Bėda.

Į okupantus nukreiptas humoras buvo daug aštresnis.

Partizanai pašiepdavo ne vien įvairias sovietų akcijas, išsakydavo pastabas apie melagingai deklaruojamas „vertybes“. Dar didesnį siutą okupacinės valdžios atstovams kėlė ypač partizanų mėgta humoro forma – šaipymasis iš sovietų pareigūnų. Be jokios baimės tyčiotasi ir iš NKVD smogikų, ir iš raudonosios armijos karininkų, vadovaudavusių prieš partizanus nukreiptoms operacijoms.

„Kartais jie visai atvirai buvo vadinami driskių armija“, – pasakoja P. Aleksandravičius.

Negailestingiausios strėlės – stribams

Vis dėlto išskirtinė – ir gal netgi didesnė partizanų humoro dalis buvo skirta stribams. Tiems, kurie, anot istoriko, priėmė kitokį sprendimą ir užuot gynę Lietuvą nuo okupantų, šiems talkino taip užsitraukdami paniekinamą kolaboranto vardą.

P. Aleksandravičiaus teigimu, jų ir moralinė situacija buvo kitokia nei kareivių.

„Raudonosios armijos kareivį dar būtų galima pateisinti įsakymų vykdymu, savotišku paklusnumu kariuomenei, o stribo niekaip negalėjai pateisinti, nes jis ėjo savanoriškai, laisva valia“, – anot istoriko, talkinti Sovietų Sąjungai reikėjo labai stipraus kompromiso su savo morale ir sąžine.

„Partizanai jiems nepagailėdavo strėlių. Pašiepdavo kaip parsidavėlius, kaip lengvai su morale, su sąžine darančius kompromisus“, – sako P. Aleksandravičius ir kaip pavyzdį pateikia paniekinančių žodžių nestokojantį dzūkų partizanams priskiriamą ketureilį: „Eina stribas:/ Kojos kliba,/ Nuo snarglių/ Rankovės žiba.“

Kartais iškrėsdavo ir šunybių. Tarkime, partizanų atsiminimuose minima, kad vienas Antano Žilio-Žaibo būrio partizanas iš Traupio miestelio Anykščių rajone pašto paskambindavo telefonu Raguvos, esančios daugiau nei už dešimt kilometrų, stribams ir paklausė: „Kaip sekasi šuniška tarnyba?“

Panašių istorijų būta ir kituose miesteliuose.

Pro akis nepraslysdavo ir žmonų mados

Pasak P. Aleksandravičiaus, pajuokiant priešus, viena savybių, kuri pirmiausia užkliūdavo – kultūros kitoniškumas.

Tuometės Sovietų Sąjungos teritorijos didžioji dalis buvo Azijos žemyne. Į Lietuvą rengti represinių operacijų atvykdavo tenykštės kilmės kareiviai arba saugumo pareigūnai, pavyzdžiui, mongolų, azijinio Sibiro kilmės.

„Azijinė kultūra visiškai kitokia ir pirmiausia tai krisdavo į akis. Jų kultūra labai smarkiai skirdavosi nuo tuometės Lietuvos, nuo to, kai ką mes vadiname šiaurės vakarų Europa“, – sako istorikas.

Taigi kas lietuviams buvo įprasta, atvykėliams – naujovė.

P. Aleksandravičiaus teigimu, labai dažnai aukšto rango karininkai į Lietuvą būdavo siunčiami su šeimomis – tai turėjo palaikyti jų moralę.

„Pasakojama, kad jų žmonos iš azijinės Sovietų Sąjungos glūdumos mūsų moterų, lietuvių, naktinius marškinius sumaišydavo su vakarinėmis suknelėmis. Į aukštos klasės pobūvius, kur susirinkdavo tuometinis Sovietų Sąjungos elitas, kuriam priklausė ir karininkai, jų žmonos ateidavo pasipuošusios naktiniais marškiniais. Aišku, tai sukeldavo juoką, nuskambėdavo ir partizanų pogrindinėje literatūroje“, – pasakoja jis.

Maskoliškas grūdas neprigijo

Dar vienas ryškus partizanų humoro strėlių taikinys buvo rusifikacija.

Atėjus okupantams, per kalbą, kultūrą, literatūrą buvo pradėti dirbtinai stumti rusakalbiai autoriai, radijo laidos, spauda, knygos.

„Tas rusiškos kultūros piršimas lietuvių buvo neskaniai priimtas. Žmonės labai greitai pastebėdavo, kad tai – svetimkūnis lietuviško krašto kultūroje“, – dėsto P. Aleksandravičius.

Pavyzdžiu galėtų būti kad ir literatūra. Lietuviškoje vyravo kaimo temos, idilė, gamta. Rusų – daugiau miesto, niūrumo, tamsos. Visa tai, istoriko teigimu, buvo svetima lietuviams ir tokių svetimybių nepriimtinumas atsispindėjo humore.

„Sakydavo: maskolis atsinešė savo kalbą, bando pasėti rusišką grūdą lietuviškoje žemėje ir jam nesiseka“, – šypteli pašnekovas.

Apie rimtus dalykus – su žiupsniu humoro

Humoristinė partizanų kūryba keliaudavo į žmones perduodama iš rankų į rankas. Dažnai – lapeliais, daugintais rotatoriumi. Jie buvo dalijami kaimuose per tam tikras akcijas, reidus, paprastai prieš kokią nors svarbesnę datą, įvykį. Pavyzdžiui, prieš suvarymą į kolektyvinius ūkius, prieš rinkimus.

P. Aleksandravičiaus teigimu, tuose lapeliuose, be aktualios informacijos, būtinai atsirasdavo vietos ir humoristiniam intarpui – eilėraštukui ar pamfletui, kartais net dainai.

Pastarosios būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Paprastai dainas iš miško „parnešdavo“ partizanų rėmėjos ir ryšininkės. Melodijas joms kurdavo arba pritaikydavo žinomas – svarbu, kad būtų pagaulios. Taip dainuojamoji partizanų kūryba plisdavo labai greitai. Kartais – perkuriant jau buvusius eilėraščius ar dainas.

Partizanų spaudoje taip pat būdavo vienoks ar kitoks humoristinis siužetas. Pasak istoriko, žinutė, pateikta su humoro prieskoniu, labiau patraukdavo.

„Nežinau, ar tai dėl kūrybiškumo, ar dėl gamtos sąlygų, bet daugiau išliko Dainavos krašto – dabartinės Dzūkijos ir dalies Suvalkijos kūrybos. Viena vertus, sakoma, kad dzūkeliai su suvalkiečiais turėjo stiprų kūrybinį potencialą, kita vertus, galėjo lemti ir sąlygos“, – svarsto P. Aleksandravičius.

Juk paprastai partizanų dokumentai buvo laikomi po žeme. O Dzūkijoje vyrauja smėlynai, kuriuose vanduo neužsistovi. Likusioje šalies dalyje daugybę partizanų archyvų apgadino ar net visiškai sunaikino drėgmė.

Žeidė ne menkiau už ginklus

Panevėžio krašto partizanams humoras taip pat nebuvo svetimas.

Juozas Lukša-Daumantas – vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų, – yra aprašęs, kaip sykį priėjus upokšnį partizanai nusiavė batus ir brido vandeniu naikindami pėdsakus. Kadangi kai kuriems batai buvo nutrynę pėdas, net ir išlipę iš krantą neapsiavė.

„Vadas, pamatęs, kad keli su juo ėję partizanai neapsiavė, pajuokavo liepdamas apsiauti. Sakė: jeigu dabar jus mūšyje nukaus, jūsų kūnus paims be batų ir pagalvos, kad nužudė stribus“, – pasak istoriko, Aukštaitijoje humoro kirčiai kolaborantams kirto net ir tiems negirdint.

P. Aleksandravičiaus manymu, humoras buvo vienas galingiausių ginklų kovojant su totalitariniu režimu.

„Ko bijodavo Sovietų Sąjunga? Tas milžinas, didžiulis teroristinis represinis aparatas su tremtimis, su prievartiniu varymu į kolūkį? Bijodavo tiesos, kad būtų iš jo pasijuokiama“, – teigia istorikas.

Pasak jo, bet koks viešas pasijuokimas iš Sovietų Sąjungos būdavo inkriminuojamas ir žmonės realiai nukentėdavo – net buvo nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis.

Tačiau tai jų nestabdė.

Bendruomeniškas reiškinys

„Humoras buvo ginklas kovojant prieš tą didžiulį milžiną, prieš neteisybę, kurią jis darė okupuotų kraštų gyventojams, būdas kalbėti apie nusikaltimus žmoniškumui“, – aiškina partizanų kūrybos tyrinėtojas.

„Tas pats faktas, įvilktas į bent šiek tiek stilizuotą humorą, būdavo paveikesnis, pasiekdavo didesnę auditoriją“, – priduria P. Aleksandravičius.

Jo teigimu, joks blogis neapkenčia besijuokiančio, kritiškai mąstančio žmogaus.

„Todėl represinis jėgos aparatas bandė juos arba perauklėti įkalinimo įstaigose, arba, nepavykus, likviduoti nužudant, represuojant, uždarant į psichiatrijos ligonines“, – primena.

Patiems partizanams, kaip bendruomenei, humoras taip pat buvo svarbus. Pasak istoriko, vienas su savimi nepajuokausi, reikia, kad kažkas išklausytų, kartu juoktųsi. Tad šis reiškinys – bendruomeniškas.

„Humoras padėdavo išsaugoti vienybę, – neabejoja P. Aleksandravičius. – Dar jis buvo tam tikras dvasinis, psichologinis kasdienybės palengvinimas. Kartais kovotojai savaičių savaitėmis neišlįsdavo iš bunkerio, kasdienybė buvo žiauri, nuobodi, su alkiu, troškuliu – kaip sakoma, nors sienom lipk. Tad humoro intarpai atpalaiduodavo.“

Ar traukiant humoristinę dainą, ar pašiepiant kokį vietos stribelį, mintys atitrūkdavo nuo niūrios realybės ir padėdavo psichologiškai sustiprėti bei su naujomis jėgomis grįžti į kovą, kuri, primena P. Aleksandravičius, buvo ne tik fizinė, bet ir mentalinė.

Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 3585).