Šokėja Eglė Straleckaitė: imkite mylimus artimuosius už rankos ir atveskite į klausos centrą. Tai – jūsų pareiga

Kas pažįsta šokėją, šokių trenerę, studijos „Eglės Straleckaitės šokių grupė“ įkūrėją, kartu su mama Jolita pilateso treniruotes organizuojančią Eglę Straleckaitę, turbūt pabudinti iš miegų galėtų pasakyti – ji yra tikras energijos ir optimizmo variklis. Galbūt tiek mažus, tiek suaugusius šokti ir mėgautis ritmu mokanti charizmatiškoji kaunietė savo veržlumą paveldėjo iš savo močiutės Rūtos Onos. Mylimą močiutę Eglė apibūdina kaip labai aktyvų, veiklų, aštriu protu pasižymintį žmogų, kurio gyvenimo džiaugsmą buvo pristabdžiusi nusilpusi klausa. Ką reiškia būti klausos sutrikimą turinčio žmogaus artimuoju ir ką močiutę į „Audiomedikos“ klausos centrą palydinti Eglė patartų tiems, kurie susiduria su ta pačia problema – kaip įtikinti mylimą žmogų kreiptis pagalbos?

Pietūs – tarsi garsus susibūrimas

„Mano močiutė visą gyvenimą buvo intensyviai dirbantis žmogus, jos visur būdavo pilna. Močiutė dirbo vienos parduotuvės vedėja, tad puikiai skaičiuoja ir pasižymi aštriu protu“, – apie savo močiutę Rūtą Oną pasakojo Eglė.

Puikią iškalbą turinti, daugybėje vestuvių kartu su vyru piršliavusi ir, kaip sako Eglė, veiksmo centru buvusi moteris iki šiol mėgsta susibūrimus, susitikimus su draugėmis, o sekmadieniais, pagaminusi cepelinų ar balandėlių, laukia susirenkančios šeimos.

„Močiutės klausa silpo pamažu su amžiumi. Visa šeima labai stengėmės kalbėti garsiai, aiškiai artikuliuoti. Po to pastebėjome, kad tie šeimos sekmadienio pietūs tapo tiesiog dideliu, labai garsiai kalbančių žmonių susibūrimu“, – pirmuosius dėl nusilpusios klausos atsiradusius diskomforto požymius prisiminė E. Straleckaitė.

Nesikreipiame, nes nesuprantame?

Ne vienerius metus šokti, gyventi aktyviai, judėti, atrasti naujų mėgstamų veiklų skatinanti šokių ir pilateso trenerė sako, kad visada labai džiaugiasi matydama vyresnio amžiaus žmones, kurie pasirenka „neužsidaryti vienatvėje“ ir daryti tai, kas teikia malonumą.

Būtent dėl šios priežasties Eglei buvo labai sunku matyti, kad klausos nusilpimas trukdo močiutei bendrauti, mėgautis bendravimu ir kasdiene veikla.

„Mano močiutė labai daug skaito, mėgsta žiūrėti serialus. Paskutinė „vyšnaitė ant torto“ buvo, kai močiutė pasakė, kad nebežiūri serialų, nes girdi garsą, bet nesupranta žodžių. Nesupranta, apie ką kalbama“, – apie priežastis, atvedusias link sprendimo kreiptis pagalbos į klausos centrą „Audiomedika“ pasakojo šokėja.

Ji atkreipė dėmesį, kad neretai artimieji, bendraudami su klausos sutrikimą turinčiu artimuoju nepagalvoja, kaip sudėtinga jam gali būti elementariose kasdienėse situacijose.

„Mums, girdintiems, netgi sunku suvokti, kaip tai gali būti. Nesusimąstome, kokia tai gali būti našta, kaip tai gali būti nesaugu, pavyzdžiui, gatvėje. O juk norisi, kad artimas žmogus jaustųsi saugus ir savarankiškas. Kad jo nuolat neerzintų pašaliniai garsai, ūžesiai arba garsų nebūvimas“, – tvirtino Eglė.

Misija – paskatinti pasirūpinti klausa

Vieną iš priežasčių, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos, E. Straleckaitė mato klaidingą įsitikinimą, kad rezultatas turi būti čia ir dabar.

Iš pradžių vieną klausos aparatą nešiojusi močiutė jautėsi nepatogiai, rezultatas nebuvo toks, kokio norėtų, todėl aparatu naudojosi nenoriai.

„Kartais sudėtinga suprasti situaciją. Juk, atrodo, užsidedi klausos aparatą ir girdi. Bet yra daug kitų niuansų – gali trukdyti švokštimas, ūžimas. Dėl to ir reikia eiti pas specialistą ir kartu su juo atrasti aukso viduriuką – geriausia nustatymą, kuris reiškia girdėjimo kokybę“, – įsitikinusi močiutę į klausos centrą atlydinti Eglė.

Dar viena priežastis, kurią įvardino garsi šokėja – nenoras „trukdyti“ specialistų dėl „mažų“ savo bėdų. Šią priežastį neretai lydi skepticizmas, kad vizitas nieko nepakeis.

„Kartais gali tekti ateiti ne vieną kartą, kol pamatai, kaip geriausia. Būna, kad specialistui užtenka keliolikos minučių pakoreguoti klausos aparatų nustatymus. Tačiau pamačius rezultatą keičiasi ir požiūris“, – sakė moteris.

Šiuo metu Eglės močiutė jaukinasi antrąjį klausos aparatą, o anūkė džiaugiasi, kad pati garsiai pradėjusi kalbėti močiutė jau kontroliuoja savo balsą ir kalba tyliau. Be to, sekmadienio pietų susirinkusiems artimiesiems nebereikia šaukti.

„Dabar pradėjo mus raminti ir prašo kalbėti tyliau“, – juokėsi Eglė.

Artimojo klausos nusilpimo pasekmes išgyvenusi moteris drąsiai sako, kad vyresni artimieji dažnai vengia „trukdyti“ ne tik specialistų, bet ir artimųjų.

„Man labai norisi paskatinti žmones nebijoti. Jeigu vyresnio amžiaus artimieji nedrįsta, mūsų, jaunų žmonių, pareiga – paimti už rankos savo mylimus artimuosius ir atvesti ieškoti pagalbos. Turime rasti būdų įtikinti, kad gali būti geriau. Tikrai gali! Jaučiu, kad tai yra mano misija“, – įkvėpimu dalinosi E. Straleckaitė.