Atostogos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje panorusieji atostogauti užsienyje ir apie tai viešai paskelbę būtų griežtai pasmerkti. Pasak to meto spaudos, „nusikalstume savo kraštui, jeigu turėdami tokių gražių kurortų ir vasarviečių, vežtume pinigus į užsienius vasaros poilsiui ir sveikatai pataisyti“.

Vasaros atostogas Lietuvoje buvo galima apibūdinti taip: gerokai ilgesnės, pigesnės, pat-riotiškos, apmokestintos, su garlaiviais, patefonų muzika, vilnoniais „maudymukais“, didele naujove – hamakais ir net vasarotojų baldų apsauga.

 

Pagrindiniai kurortai – Birštonas ir Palanga

1932 m. buvo priimtas Kurortų įstatymas. Juo apibrėžta, kad kurortu taip vadintinos vietos, „turinčios gydomųjų šaltinių arba gydomųjų purvų ir tinkamų patalpų bei įrengimų ligoniams gydyti <…> arba dėl gamtos sąlygų yra patogios pailsėti“.

Įstatymas leido imti iki 15 Lt (43 Eur) kurorto mokesčio nuo kiekvieno atvykstančio asmens arba iki 40 Lt (115 Eur) už trijų ir daugiau asmenų šeimyną. Buvo ir nuolaidų – Palangoje neimta pinigų iš vaikų iki dešimties metų, o Birštone svarių nuolaidų galėjo sulaukti „vedęs valstybės tarnautojas, turintis atitinkamą pažymėjimą“.

Pirmu oficialiu lietuvišku tarpukario kurortu 1933 m. balandį paskelbta šalia Kauno esanti Kulautuva, o po mėnesio antruoju pripažinta Kačerginė. Vėliau tokį statusą gavo Palanga, Birštonas, Zarasai, Aukštoji Panemunė, Lampėdžiai, Anykščiai, Alytus, Giruliai, Juodkrantė, Kintai, Nida, Pervalka, Bubiai, Trakai, Šventoji ir kt.

Pagrindiniais kurortais to meto Lietuvoje laikyti du – Birštonas ir Palanga.

Eiliniams – Kauno pliažai

Elitiniais tuo metu laikyti pajūrio zonos kurortai, Birštoną daugiau rinkosi taisantys sveikatą, o vidutiniokams buvo skirti artimųjų Kauno apylinkių (Lampėdžių, Aukštosios Panemunės, Kačerginės, Kulautuvos) kurortai. Ieškantys ramybės ir norintys pažinti kraštą atostogaudavo atokesniuose Zarasų, Anykščių, Alytaus kurortuose.

Eiliniams piliečiams tekdavo tenkintis Kauno pliažais. Jų būta penkių: Panemunės, Šančių, Karmelitų, Santakos ir Vilijampolės.

Geriausia vieta pažintims ir masiškiausiai lankomu laikytas Aukštosios Panemunės kurorto pliažas, kuris vadintas „romantikos ir flirto oaze“. Ten flirtuota tiek, kad po kelerių metų imta svarstyti apie pliažo uždarymą dėl jo lankytojų nepadoraus elgesio. Panemunę vertino ir dėl švaresnio, miesto kanalizacija neužteršto vandens, ir dėl gaivaus pušyno oro.

Šančių pliažas jau buvo kiek žemesnės kategorijos. Čia labiau rinkosi triukšmingas ir į skandalus linkęs įvairiakalbis vietos „elitas“.

Karmelitų pliažas turėjo visus Kauno centro pliusus ir minusus – nors sulaukdavo gausybės lankytojų, čia pat galėjai patogiai pavalgyti ir išgerti vietos kurhauze (kurorto statinyje), skambėjo patefonų muzika, šmižinėjo daugybė prekiautojų.

Tiesa, bene vieninteliame, jame nebuvo atskirų vyrų ir moterų maudyklių, o pliažo sargybinis budriai sekdavo, kad kas neleistinai neapsinuogintų.

Santakos pliažą vertindavo kaip erdviausią, kuriame rinkdavosi mėgstantys pabūti nuošaliau, nenorintys, kad kas jiems „laipiotų ant galvos“.

Vilijampolės pliažas pasižymėdavo didele įvairove. Vyrų pliaže – nuobodu ir tylu, tuo metu moteriškame aidėdavo proletariškas klegesys.

Prezidentinė Palanga

Atostogas leisti lietuviškame pajūryje nesidrovėjo ir tarpukario Lietuvos vadovai. Čia ilsėdavosi prezidentai Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir, žinoma, Antanas Smetona. Pastarasis kurortui jautė sentimentus ir dėl to, kad 1891–1893 m. mokėsi Palangos gimnazijoje.

Palangoje prezidentas A. Smetona su žmona Sofija, kartais ir su sūnumi Juliumi bei dukra Marija praleisdavo 4–6 savaites.

Kaip rašo tyrinėtojas Kazimieras Prušinskas, prezidentas iš Kauno į kurortą atvykdavo specialiai užsakytu traukiniu, lydimas dviejų vairuotojų, keturių apsaugos karininkų, sekretoriaus, virėjos, dviejų tarnaičių ir gailestingosios seselės. Iš sostinės šis traukinys (turėjęs ir dvi platformas valstybės vadovo automobiliams) pajudėdavo pusiaudienį, lydimas karinio orkestro maršų. Kretingą traukinys pasiekdavo tik apie 18 valandą. Mat pakeliui prezidentas paprastai stabteldavo Kėdainių, Šiaulių ir Telšių stotyse, kur susitikdavo su vietos administracija.

Kretingoje iš traukinio iškrovus automobilius, A. Smetona išvykdavo į Palangą, kur jį pasitikdavo kurorto burmistras Jonas Šliūpas. Kadangi specialios vasaros rezidencijos prezidentas neturėjo, A. Smetona apsistodavo pajūryje esančiame grafaitės Marijos Tiškevičiūtės dviejų aukštų mūriniame vasarnamyje, vadintame „Baltąja vila“.

Kurortinė A. Smetonos dienot-varkė buvo gana paprasta – esant geram orui prezidentas ankstų rytą traukdavo į vyrų pliažą, kur turėjo atitvertą kampelį. Maudydavosi stebimas abiejų asmens sargybinių, gerų plaukikų, pasirengusių tučtuojau šokti pagalbon. Paskui prezidentas degindavosi, skaitydavo naujausius spaudos leidinių numerius, o pietauti grįždavo į vasarnamį. Popiet priimdavo svečius arba automobiliu važinėdavosi po Palangos apylinkes, aplankydamas Klaipėdą, Kretingą, Šventąją.

Nors atostogos nebuvo trumpos, tačiau prezidentas per jas intensyviai dirbo. Kiekvieną šeštadienį traukiniu iš Kauno pas jį atvykdavo visas ministrų kabinetas.

Tik nuo 1937 m., pastačius prezidentui dvarą Užugiryje, A. Smetona vasaras leido ten.

Palangos kainos

To meto pragyvenimo Palangoje kainos prezidentui buvo įkandamos – 1933 m. spaudos vertinimu, kurorto „brangumas menkai kuo brangesnis, negu Kaune“. Maisto kainos esą panašios, tik paslaugos brangesnės. Tad net gana gausi šeima gali mėnesį pragyventi mokėdama už 2–3 kambarių butą viso labo 200 Lt (apie 580 Eur).

Kurorto sezonas Nidoje ir Juodkrantėje neoficialiai buvo pradedamas dar gegužę, o Palangoje – tik nuo birželio, kai jūra jau būdavo pakankamai įšilusi maudynėms. Karščiausias sezono metas visomis prasmėmis buvo liepa, kai čia sugužėdavo gausiausiai poilsiautojų. Bet net geriausiose vilose viena diena (1934 m.) tekainuodavo iki 7 Lt (apie 20 Eur). Tad kokią savaitę pasigrožėti bangomis sau leisdavo ir taupiausieji, kad galėtų namiškiams į kaimą išsiųsti atostogų paliudijimą – atviruką su populiariu dvieiliu: „Jūros siaučia ties Palanga, taško putas man į langą…“

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Prezidentas A. Smetona Palangoje.