Jasiuliškiečių išvyka į Veprius

Vilma BELAPETRAVIČIENĖ

Bibliotekininkė ir užimtumo specialistė

 

Gražų, saulėtą ir tikrai šiltą penktadienio rytą smagus būrelis jasiuliškiečių, pakviesti šių eilučių autorės, išvyko į Veprius. Šios kelionės tikslas – susipažinti su Ukmergės rajono įžymiais miesteliais ir žolynų magijos edukacija. Labiausiai išvykos laukė iš Veprių krašto kilę Jonas Povilavičius ir Vaidas Uselis. Jonas organizuojamai parodai atvežė savo tapybos akvarele darbus ir labai nudžiugo čia pamatęs seniai tapytą savo freską. Vaidas labiausiai džiaugėsi aplankęs savo geriausią draugą – šunelį Gramelį, kuris jį pažino. Abu vyrai susitiko su kaimynais, aplankė artimųjų kapus.

J. Povilavičius Veprių kultūros namuose, prie savo tapytos freskos.

Taip jau sutapo, kad mes į Veprius atvykome šio puikaus, žalio, apipinto legendomis, garsėjančio gamtos ir sakralinio paveldo paminklų gausa, pasižyminčio svarbiais istoriniais įvykiais, miestelio, 640 metų jubiliejaus išvakarėse.

Mus prie kultūros namų pasitiko šių namų šeimininkė, organizatorė, gidė, edukatorė, žolininkė, puiki oratorė Rasa Šimonienė. Savo žygį pradėjome kelione po miestelį. Kiek daug sužinojome apie čia gyvenančius žmones, jų likimus! Pastebėjome labai daug namų, kuriems keičiamas stogas, pasirodo, čia praūžusio uragano pasekmės. Vepriai, daugumai žinomi dėl kraterio, kuriame ir yra įsikūrę. Prieš 160 mln. metų šioje vietoje nukrito meteoritas ir išmušė 8 km diametro ir 500 m gylio kraterį. Žmonės juokauja, kad dėl to kraterio pas juos ir lyja rečiau nei kitur.

R. Šimonienė atvykusiesiems pristatė įvairias žoleles, papasakojo apie jų galias.

Sustojome pačiame miestelio centre prie Veprių simbolio – „Geldutės“ skulptūros, ant kraičio skrynios, su kanklėmis rankose sėdinčios dailios merginos, perėjome centrinę aikštę, seniūniją, vartus, simbolizuojančius miestelio 640 metų sukaktį. Netrukus pasiekėme „Šerno“ skulptūrą, kuri, kaip ir „Geldutė“, simbolizuoja Veprius, nes vietovės pavadinimas kildinamas iš baltiško žodžio veprys, reiškiančio šerną. Apžiūrėjome skulptūras „Iš tremties negrįžusiems“, „Šuoliuojantys per amžių Vyčiai“, lipdami į piliakalnį skaičiavome laiptelius. Kalno viršuje fotografavomės, įrengtoje apžvalgos aikštelėje grožėjomės vaizdinga panorama.

Daugelis pirmą kartą sužinojo ir pamatė, kad Veprių ežero krante yra išlikęs dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais, kurių krantai sujungti „Meilės tilteliu“.

Neaplenkėme ir neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčios, kuri pastatyta 1910 m. Šventoriuje apžiūrėjome didingus varpus. Vepriai garsėja 1846 m. įsteigtomis ir kasmet per Sekmines maldininkų gausiai lankomomis ir vienomis seniausių Lietuvoje Kalvarijomis. Jų kelyje teka Cedrono upelis, žmonės tiki, kad jo vanduo turi gydomųjų galių, todėl brenda basomis, pasisėmę vandens vežasi jo į namus. Kalvarijose įrengto Kryžiaus kelio ilgis – 5,5 km, čia yra 35 stotys. Kryžiaus kelias žymimas koplytėlėmis ir vartais.

Trumpo atokvėpio ir atsigaivinti ledais susėdome prie Veprių ežero, kuris yra ypatingas ir įdomus išskirtiniu gamtos reiškiniu – migruojančiomis (plaukiojančiomis) salomis. Tokios salos, pučiant stipriam, palankios krypties vėjui, pradeda plaukioti po ežerą. Čia pat apžiūrėjome ir vandens malūno ratą, kurį savo rankomis sukonstravo vepriškis skulptorius Viktoras Žentelis, grožėjomės „Amžių sandūros“ skulptūrų parku. Didžioji dalis sukurtų darbų yra šio autoriaus.

Baigdami pažintinę kelionę stabtelėjome prie seno malūno. Čia stebėjomės išskirtiniu statiniu ir jo aukščiu, bet kai išgirdome pasakojimą apie malūną ir pamatėme užrašą „Alfonsai, pastatysim malūną su bokštais, kaip Trakų pily…“ ant sienų, viską supratome.

Po ekskursijos visi susirinkome Kultūros namuose, kur mūsų puikioji gidė Rasa jau buvo paruošusi medžiagą edukacijai „Žolynų magija“. Ji pristatė įvairias žoles, davė jų pačiupinėti, pauostyti, net ir pakramtyti. Beveik kiekvienai žolei turėjo po linksmą, išradingą pasakojimą ar legendą. Sužinojome, kad žolininkės surinkti augalai gali pagelbėti ir nuo skausmo, ir nuo nemigos, yra žolių dėl sveikatos, meilės, grožio ir dar daug, daug visokių. Susipažinę pradėjome ragauti žolelių arbatas. Stebėjomės, kaip skiriasi kiekvienos kvapas, skonis, spalva.

Net nepastebėjome, kaip pralėkė dvi valandos. Esame labai dėkingi mūsų gidei, edukatorei, žolininkei Rasai už nuostabiai praleistą laiką, istorines žinias, legendas, šmaikščius, pamokančius pasakojimus.

Autorės ir Ingos ČETRAUSKIENĖS nuotraukos