Ukmergės Bočių bendrijos saviveiklininkai vienoje iš porceliano muziejaus salių.

Naujausi, Žmonės

Džiaukimės gyvenimu

Jonas POVILANSKAS

 LPS ,,Bočiai“ Ukmergės bendrijos valdybos narys

 

Ankstyvas, lietingas, vėsus penktadienio rytas nesutrukdė Ukmergės Bočių bendrijos saviveiklininkų grupei išvykti į ekskursiją Panevėžio–Pasvalio kryptimi. Pirmas sustojimas – Panevėžyje, modernioje stiklo gamybos technologijų studijoje. Jos įkūrėjas – Lietuvą pasaulinėse parodose garsinantis stiklo menininkas Remigijus Kriukas. Čia gimsta originalūs ir dažnai vienetiniai meno šedevrai iš stiklo. 70 proc. šios studijos gaminių pasklinda po visą pasaulį ir tik 30 proc. lieka Lietuvoje. Nenuostabu, kad ekspozicijoje eksponuojami kai kurie kūriniai kainuoja gerokai virš 2 000 eurų. Vaikščiojome po šią studiją kai kas sulaikę kvėpavimą, kai kas – aikčiodami iš susižavėjimo. Čia pat pro stiklinę sieną galėjome stebėti, kaip dirbtuvėse lydomas stiklas ir iš jo gaminami įvairūs dirbiniai. Nors mus šiltai priėmusi ir apie viską nuoširdžiai pasakojusi Vaiva Antanavičienė sakė, kad tarp meninio stiklo ir džiazo yra daug bendro, man asmeniškai čia buvo panašiau į stiklo simfoniją. Nuoširdus ačiū poniai Vaivai.

Toliau mūsų autobusas riedėjo Įstros lėktuvų muziejaus link. Ten mūsų tikslas buvo ne lėktuvai, o tame pačiame pastate įkurtas porceliano muziejus. Atvykome šiek tiek anksčiau, tad kol laukėme mūsų gidės ir muziejaus įkūrėjos ponios Irenos Puidokienės, norintys galėjo pasimėgauti kava iš išskirtinio porceliano puodukų. Lūkuriuodami kai kurie mūsų grupės vyrai buvo apatiški. Ar verta eiti, ką mes čia pamatysime? Žinoma, mano padrąsinti, visi kartu su gide patraukėme į porceliano eksponatų sales. Iš gidės sužinojome, kad porceliano gimtinė yra Kinija, o į Europą pirmieji porceliano gaminiai buvo atvežti ne taip ir seniai, tik XIII amžiuje. Gaminti Europoje porcelianas buvo pradėtas viso labo prieš kelis šimtus metų. Vieną gražią porceliano eksponatų salę keitė kitos, viena už kitą gražesnės. Tie prieš ekskursiją buvę apatiški vyrai pradėjo aikčioti iš nuostabos garsiau už moteris, bėgiojo su telefonais nuo vienos vitrinos prie kitos, o įsidrąsinę apipylė klausimais mūsų gidę. Aš stebėjau ir džiaugiausi.

Padėkoję ir atsisveikinę su gide, vykstame Pasvalio centro link. Čia atidavėme pagarbą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, sužinojome, kodėl jam paminklas pastatytas būtent Pasvalyje. Jeigu ne jo čia pasirašytos svarbios trys istorinės sutartys, šiandien mes galbūt tokios Lietuvos neturėtume. Matydamas puikią mūsų bočiukių ir bočiukų nuotaiką, Dievulis galimai atsiuntė puikų orą, pasirodė saulutė. Neskubėdami patraukėme interaktyvios keistuolio Antanėlio skulptūros link. Eidami grožėjomės išpuoselėtu Pasvalio centru. Ant senojo tilto per Lėvens upę liekanos apsupome ,,Antanėlį“. Palietę jo kairę ranką, išklausėme pasvalietės Olitos Dautartaitės pasakojamą liūdnoką istoriją apie tarpukariu ant šio tilto praeivius smuikelio garsais linksminusį keistuolį Antanėlį. Palietus dešiniąją ranką, pasigirdo pasvaliečio Jono Nainio pasakojimas apie gražiausias Pasvalio vietas. Pridėjus delną prie skulptūros sagos, į mus pasvalietiška tarme prabilo poetas Vladas Braziūnas.

Dar pasigrožėjome nuostabiu paminklu mūsų tautos šaukliui Bernardui Brazdžioniui, trumpai pasimeldėme bažnytėlėje ir vėl į autobusą. Kitas ir paskutinis mūsų sustojimas – Balsių vandens malūnas. Čia mūsų laukė maloniausia ir linksmiausia ekskursijos dalis. Susitikome su Pasvalio bočiais, vadovaujamais nuostabios pirmininkės Vidos Vegienės. Pasistiprinome, skambėjo dainos, sukosi poros, vinguriavo rateliai. Išsiskirdami pažadėjome vieni kitiems, kad tikrai susitiksime.

Tai tokia ta mūsų ekskursija. Džiaugiausi, kad nemačiau liūdnų ir nusivylusių bendrakeleivių. Judėjimas ir bendravimas – tai pagrindiniai veiksniai, praskaidrinantys senjorų gyvenimus. Dėl to pagyvenę žmonės ir buriasi į įvairias organizacijas. Kelionės pabaigoje išgirdus nuoširdžias padėkas, nori nenori galvoje pradeda suktis mintys apie kitos išvykos ar renginio šiems puikiems žmonėms organizavimą. Jeigu gali padėti kitiems pasijausti laimingesniems, manau, nuodėmė to nedaryti. Mes dar keliausime ir visai nesvarbu, kiek mums metų. Kol galime, kol jėgos neša, džiaukimės gyvenimu.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas