Tikras dvaras su tikru natūraliu ūkiu

Inga DUBOVIJIENĖ

Ukmergės r. Leonpolio dvaro ansamblio, šalia jo plytinčio ekologinio daržininkystės ūkio ir ekologinių parduotuvėlių savininkas Mindaugas Stragis yra įsitikinęs, kad pelningumą ir efektyvumą ekologiniai ūkiai gali pasiekti tik vartotojui supratus, jog vietinė produkcija yra geriausia.

 „Žemdirbių labai sunkus atkaklus darbas, labai priklausomas nuo oro sąlygų, ir ypač tų, kurie viską stengiasi daryti natūraliai. Todėl turėtume tai labai vertinti“, – entuziastingai sako verslininkas, išplėtojęs maisto grandinę nuo ūkio iki stalo.

Prieš 25-erius metus Leonpolio dvaro apylinkėse Mindaugo Stragio tėvai pradėjo plėtoti ūkį. Nuomojosi žemes iš Leonpolio dvaro paveldėtojų Bobelių, paskui – iš naujų savininkų. 85-erių tėtis dar ir dabar sėda už traktoriaus vairo, nors Stragių ūkį pamažu perima jaunoji karta.

Kai Mindaugui pavyko įsigyti Leonpolio dvarą, atsiskyrė du ūkiai, kurių bendras plotas 300 ha: Leonpolio dvaro kooperatyvas, kuris plėtoja ekologinę žemdirbystę, ir Stragių ekologinis ūkis.

„Dvaro ansambliui plėtoti reikėjo savo ūkio su savo specializacija, su savo autentiškumu. Kai atsiskyrėme, dvejus metus bandėme ekologinį ūkininkavimą ir, brangstant energijai, kurui ir ypač darbo jėgai, pamatėme, kad, deja, ekologinis ūkininkavimas nesugeba savęs išlaikyti“, – realistiškai konstatuoja M. Stragis.

Anot jo, didžiausia problema – auginimo sąnaudų didėjimas, kai ekologinės produkcijos kaina pakilo tik šiek tiek. „Darbo jėga tapo dvigubai brangesnė per paskutinius trejus metus, vadinasi, tiek realiai pabrango ekologinė produkcija. Tačiau ji tiek pabrangti negali, nes taps nekonkurencinga su kita. Reikia ieškoti efektyvinimo sprendimų ir specializacijos. Tuo keliu mes ir einame“, – sako ekologinio ūkio savininkas.

Mindaugas pusę žemių iš savo 100 ha išnuomavo. Kitame plote šalia Leonpolio dvaro augina bulves, burokėlius, morkas, ropes, topinambus, lauko pomidorus, lauko agurkus ir tai, kas padeda išgyventi visą sezoną. Vasarą dar veši žalumynai: nuo mėtų, bazilikų iki salotų, krapų, svogūnų laiškų, briuselinių, lapinių (kale) kopūstų ir kt.

Derlių realizuoja turguose, savo „Ekomarket“ parduotuvėlėse ir pačiame ūkyje, šiek tiek – prekybos centruose. „Kai pamatėme, kad užauginame daug derliaus, pradėjome gaminti džiovintus produktus, kurie mums padeda pailginti sezoną ir žiemą prekiauti vasaros derliumi. Be to, tikime, kad ateityje mūsų specializacija bus obuoliai. Šiuo metu turime pasisodinę 5 ha obelų, sodinsime dar daugiau. Bendradarbiaudami ir su kitais ekologiniais sodais atidarėme sulčių spaudyklą.

Galvojame gaminti sidrą. Taigi, visas ūkis iš daržininkystės (žaliavinės gamybos) ir sodininkystės eina į galutinio produkto gamybą. Jau turime džiovintus svarainius, džiovintus moliūgus, svarainių sultis ir pan. Kito kelio nėra, reikia ne tik užsiimti ekologine žemdirbyste, bet jei nori išgyventi, turi kažką iš tos ekologinės produkcijos ir pagaminti“, – apie specifinio ekologinio verslo plėtrą kalba M. Stragis.

Ekologinis ūkis turi būti vertinamas

Jis labai pabrėžia, kad ekologinis ūkis turi būti vertinamas valstybės mastu, nelyginamas su intensyviais ūkiais, turi atsirasti vertinimo skirtumas tarp intensyvių ir ekologinių ūkių: išmokomis, pagalba ir kt.

„Manyčiau, kad išmokos turėtų skirtis bent du kartus. Juk skiriasi ir derliaus našumas kartais. Kitas dalykas, kad jokie robotai kol kas negali pakeisti rankų darbo ekologinėje žemdirbystėje. O rankų darbas brangsta.

Esant nestandartinėms klimato sąlygoms, joks robotas nepadarys už tave rankų darbo (nenuravės, žemės neįdirbs): per drėgna, per sausa. Taigi, reikia rasti sprendimus“, – dalijasi mintimis verslininkas.

Jis pats stengiasi ir norėtų, kad būtų daugiau sklaidos, pagal kurią žmonės suprastų, kad ekologiški produktai yra sveikata, sveika gyvensena, skanus maistas. Lokali produkcija, anot jo, sudaro per mažą mūsų rinkos dalį. Mes per mažai vertiname ir per mažai vartojame vietinės produkcijos. Turi būti didesnis vartotojo lojalumas vietinei produkcijai.

„Pagamintas iš vietinės, švarios, ekologinės produkcijos patiekalas yra gerokai skanesnis ir vertingesnis. Taip turėtų būti skatinamas vietinės aukštos kokybės (o ekologinė tokia ir yra) natūralios produkcijos vartojimas. Kai žiūriu į užgrūstas braškėmis lentynas sezono metu, tai baisu. Dėl to ir gaunasi brangesnė mūsų produkcija, nes mes ne tiek daug jos parduodame ir konkuruojame su pigesne atvežtine. Jeigu žmonės vartos vietinę produkciją, tai ji ir atpigs“, – įsitikinęs dvaro ir ūkio savininkas.

O kad švieži, iš ūkio produktai yra skanesni, esame įsitikinę ne kartą. Leonpolio kooperatyvas, pavyzdžiui, savo žalumynus skina ryte, iš karto ruošia ir veža į parduotuvėles. Iš prekybos išima po dviejų dienų, nes jie apvysta, suglemba, tampa negražūs. Nors žmonės juos drąsiai gali pirkti ir vartoti, nes tai tikras maistas. „Negali pirkti grožio ar gražaus daikto, jei kalbame apie maistą. Neturiu žodžių, kai matai kai kur mėnesį stovinčias gražutėles salotas, išlaikiusias formą“, – atviras verslininkas.

Jis ironizuoja, kad didieji prekybos tinklai, radę bent taškiuką, kirmino ar gamtos pėdsaką daržovėje, atmeta tokią produkciją. Kiekvieną savaitę, sako Mindaugas, jie kompensuoja 20 proc. produkcijos, kad tik įtiktų vartotojui.

Savo ekologinių parduotuvėlių pirkėjus pamalonina dovanodami papildomai produktų, jei paseno, kirminukas apsigyveno, ar produktas ne toks gražus yra. „Kai esi ekologiškas, natūralus, kažkiek prarandi kokybinį parametrą, tai vartotojas gali truputį nusivilti, nors neturėtų, nes tai natūralumo požymis“, – atviras M. Stragis.

Jis entuziastingai siekia, kad lokalus, natūralus, ekologiškas (nors nebūtinai, tebūnie – kaimiškas) produktas, būtų populiaresnis už kiniškus, lenkiškus, graikiškus ir kitus dirbtinai laivuose, dujų kamerose ar kitur sunokintus produktus.

„Sezoninis tikras produktas yra brangus. Kam žiemą pirkti plastmasinius pomidorus ir agurkus? Yra fermentuotų vietinių daržovių. Reikia nebijoti produktų įvairovės, ieškoti įdomesnės kulinarijos pas save. Ji plečiasi, populiarėja, bet reikia daugiau eksperimentų. Juk yra ropės, topinambai, geltonieji burokėliai. Jeigu jie paklius į troškinį – mums bus tik į naudą“, – labai tvirtai tiki tuo, ką sako Leonpolio dvaro ir ūkio savininkas.

Jis ragina nebijoti truputį brangiau sumokėti vietiniam savo šalies augintojui, valgyti skanų kokybišką maistą ir tuomet neliks antraščių: „Į rinką papuolė pesticidais užkrėsti… bananai, mandarinai, morkos, obuoliai“.

O patys racionaliai idealistiškai ir bando viską padaryti, kad Leonpolio dvaro ansamblis būtų su veikiančiu tikru natūraliu ūkiu, ieško kulinarinio kelio išlaikyti šiam ūkiniam vienetui.

„Tikiu, kad ekologinis ūkis suteikia šarmo paveldosauginiam objektui. Ateity čia gal atsiras ir koks kulinarinis taškas“, – sako M. Stragis, Leonpolio dvare mielai globojantis ir menininkus, organizuojantis įvairius jų renginius.