Muzikos pedagogui Zigmui Leškevičiui – 115

Prof. habil. dr.

Algirdas AŽUBALIS

 

Būsimasis garsus muzikos pedagogas Zigmas Leškevičius gimė 1908-11-01 Vilniuje. Jo tėvas mokytojas Petras Leškevičius žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1917 m. su motina ir dviem broliais Zigmas gyveno Marijampolėje, kur lankė mokyklą, o ją baigęs tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1924–1930 m. jis Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje mokėsi groti valtorna ir muzikos pedagogikos. Grojo mokyklos simfoniniame orkestre, koncertavusiame Klaipėdoje, Palangoje ir kitur. 1930–1931 m. Z. Leškevičius grojo valtorna Valstybės teatro simfoniniame orkestre Kaune. 1931–1935 m. jis dirbo mokytoju Eržvilke (Jurbarko r.) ir vadovavo chorams bei orkestrams. 1935–1942 m. buvo Švėkšnos (Šilutės r.) gimnazijos muzikos mokytojas ir chorų vadovas, 1942–1943 m. mokytojavo Šilalės gimnazijoje.

1943–1948 m. Z. Leškevičius gyveno Anykščiuose ir buvo Anykščių gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, chorų ir vokalinių ansamblių vadovas. Anykščių gimnazijoje jo mokinėmis, dainavusiomis chore, buvo vėliau tapusi garsia ilgamete Kauno muzikinio teatro soliste Stasė Repečkaitė (1927–1993) ir vėliau garsi pianistė prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė (1930–2020).

1948–1949 m. Z. Leškevičius dirbo Ukmergės mokytojų seminarijoje, po jos pertvarkymo 1949–1956 m. – Ukmergės Vlado Žvirblio pedagoginėje mokykloje muzikos dėstytoju ir merginų choro vadovu. 1950 m. rugsėjį–gruodį jis buvo ir Ukmergės 3-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas. Ukmergėje jis subūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą, kartu su kitais entuziastais 1955 m. pastatė Žako Offenbacho operetę \\„Perikola“. 1956–1962 m. jis dirbo Ignalinoje: vadovavo kultūros namų pučiamųjų orkestrui, kultūros namų, rajkoopsąjungos ir mokytojų mišriesiems chorams. Kartu dėstė muziką Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vadovavo vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorams, organizavo dainų šventes bei festivalius, rengė koncertus.

Nuo 1962 m. iki gyvenimo pabaigos Z. Leškevičius gyveno ir dirbo Švenčionėliuose (Švenčionių r.). Jis buvo Švenčionėlių 1-osios vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorų bei vokalinių ansamblių vadovas. Taip pat suorganizavo mokytojų mišrųjį chorą, su kuriuo koncertavo savo ir kituose rajonuose, Latvijoje ir Baltarusijoje, dalyvavo dainų šventėse.

Z. Leškevičius buvo Ignalinos ir Švenčionių rajonų dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas.

Buvo vedęs, užaugino tris sūnus. Valentinas Izidorius (1937–2017) – pedagogas, matematikos mokytojas, vadovas, ilgametis Vilkaviškio r. Keturvalakių pagrindinės mokyklos direktorius (1968–1997 m., po to dar iki 2006 m. dirbo mokytoju). Liudas ilgus metus dėstė istoriją ir kūno kultūrą Ignalinos r. Kazokinės ir Ceikinių mokyklose. Emanuelis – taip pat pedagogas, geografijos-kūno kultūros specialistas, mokytojavo ir direktoriavo Ignalinos rajono mokyklose, po to ilgus metus buvo Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius. Pirmieji du sūnūs 1955 m. baigė Ukmergės pedagoginę mokyklą, aukštojo mokslo diplomus įgijo neakivaizdiniu būdu.

Taigi, galima kalbėti apie daugiau kaip 100 metų išsilaikiusią pedagogų Leškevičių dinastiją. Vienas anūkas, Emanuelio sūnus – kūno kultūros mokytojas, dirba vadovaujantį darbą sporto srityje Ignalinoje. Kiti anūkai pasuko kitais keliais, bet visi dirba naudingą darbą Lietuvai. Ypač pasižymėjo Valentino sūnus Vytautas, virš 20 metų sėkmingai darbavęsis svarbiuose Lietuvos valstybės diplomatiniuose postuose.

Mirė Z. Leškevičius 1990 m. kovo 11 d. Švenčionėliuose.

Nuotrauka iš E. LEŠKEVIČIAUS asmeninio albumo

Mus remia: