Prieš 100 metų: 1923-ųjų spalis

⊗ Paminklo žuvusiems kariams Ukmergės kapinėse atidarymas. „[…] 1921 m. Ukmergės m. ir apskr. karo komendantas vyr. leit. Žilinskas iškėlė mintį papuošti žuvusių Ukmergės apylinkėse karių kapus. Iš pradžių buvo manyta tik šiek tiek papuošti, padailinti, sutvarkyti tuos kapus ir pastatyti medinį lietuviško stiliaus ąžuolinį kryžių. Tam tikslui buvo surinkta per 6 000 markių. Tais laikais markės kursas buvo nežinomas, ir kilnus sumanymas ėjo sėkmingai./ 1922 m. gegužės mėn. 14 d. buvo sukviesti Ukmergės m. visuomenės veikėjai ir šiaip inteligentai aptarti v. l. Žilinsko sumanymui./ Susirinkimas karštai pritarė sumanymui ir dar pareiškė norą pastatyti paminklą./ Buvo įkurtas Lietuvos pagražinimo draugijos Ukmergės skyrius. Išrinkta iš 5 narių valdyba: v. l. A. Žilinskas, I. Ignatavičius, K. Deveikis, A. Kačinskas ir A. Čekanavičius. Šita valdyba buvo komitetas paminklui statyti. Komitetas buvo manęs statyti paminklą betoninį. Kreiptasi į dailininkus, kad patiektų projektų. Vienas iš keliolikos projektų – 7 p. pulko karo valdininko Netlaudo – buvo gražesnis, tinkamesnis ir komitetas jį priėmė. Tas projektas pakeitė pirmąjį komiteto nusistatymą statyti betoninį paminklą. Nutarta statyti akmeninį pamink-lą. Visas technikos darbas pavestas p. Deveikiui, kuris tame gerai nusimanė, gali duoti tinkamų nurodymų, direktyvų; aukas rinkti apsiėmė kiti komiteto nariai. Padaryta sutartis su vietiniu akmendirbiu, akmeninių kryžių kaliku, kuris apsiėmė atlikti darbą iki 1922 m. rugpjūčio 1 d. […] Darbas ėjo sparčiai. Gausios aukos komitetui plaukte plaukė./ Aukoms rinkti į visą apskritį buvo išsiuntinėti aukų lapai: kunigams, mokytojams ir šiaip veiklesniems žmonėms. Be to buvo rengiami vakarai, koncertai, viešos rinkliavos ir t. t. Prie to dar prisidėjo ir kariuomenės dalys, kurių nariai palaidoti Ukmergės parapijos kapinyne (…) Nors paminklas turėjo būti pastatytas dar 1922 metais, bet darbininkas nesuspėjo užbaigti ir atidengimas buvo atidėtas šiam rudeniui./ Kada jau buvo paminklas užbaigtas, komitetas nusprendė jį įkurti Ukmergės kapinyne š. m. liepos [tikriausiai klaida – turėtų būti „spalio“] 2 d./ Prieš paminklą nuspręsta sutvarkyti kareivių kapus, pastatyti naujus ąžuolinius kryžiukus ir aplink apsodinti jaunomis eglutėmis, kaip darydavo vokiečiai per Didįjį karą./ Jau buvo padaryta 25–30 kryžiukų, jau reikėjo eiti ir tvarkyti kapai./ Pabaigtą paminklą pastatyti vietoje apsiėmė p. Deveikis. Jisai turi tam reikalui reikalingus įrankius, darbininkus, jisai moka ir supranta šitą darbą, jis, reikia pasakyti, ir nešė sunkiausią paminklo įkūrimo naštą./ Pagražinti vietai ties paminklu, sutvarkyti kareivių kapeliams iš 1-mo pėst. D. L. K. Gedimino pulko buvo pasiųstas leit. Biržys./ Leit. Biržys, atėjęs pas kuriamąjį paminklą, susimastė. Atrodė, kad tam milžinui, gal būt, didžiausiam Lietuvoje akmeniniam paminklui ne vieta kapinyne, kur lankosi mažai žmonių, nes Ukmergės kapai yra nearti nuo miesto. Jam tiktų, gal geriau būti kur nors mieste, sodnely arba kryžkelėj./ Antras komiteto nusprendimas – daryti prieš paminklą kapelius, statyti kryžiukus, pamėgdžioti vokiečius buvo gryna nesąmonė. Ir paminklo didingumas tarp tų kapelių ir kryželių nyktų, ir jaukios vietelės, vieno kito suoliuko, negalima, dėl vietos stokos, įrengti. Prie to, ant kiekvieno kryželio nebuvo galima padėti parašų, nes ant senų kryželių pieštuku rašyti parašai buvo lietaus nuplauti. Ir laidoti buvo netvarkingai – ne eilėmis, taigi tvarkant kapelius kapai susimaišytų./ Tad leit. Biržys, kreipdamasis į Komiteto pirmininką v. l. Žilinską, prašė apsvarstyti tą klausimą iš naujo, pats pasiūlydamas naują projektą – prieš paminklą supilti vieną bendrą kapą. Supilti kapą žemių, ant jo velėnomis išdėti Skydą ir ant skydo, kad ir juodžemio supilti Vyties Kryžių, kur seselės galėtų kas pavasarį sodinti savo broliams, žuvusiems už jų laisvę, gėlių./ Paminklo statymo komitetas naują pasiūlymą priėmė ir visus darbus atlikti pavedė p. Kulviečiui, vietos gimnazijos piešimo mokytojui, ir leit. Biržiui./ Be to, susirinkimas svarstė ir kitus paminklo statymo reikalus. Čia svečių priėmimas, čia miesto kapų pagražinimas…/ Artinantis liepos [spalio?] 2-ai dienai Ukmergės piliečiai ir įgulos kariai, pamiršę apie kasdienius darbus, taiso ties savo namais iširusius trotuarus [šaligatvius], tepa dažo sienas, kala, grindžia kieme ir gatvėse akmenimis grindinį, siuva trispalves naujas vėliavas, dažo jų kotus./ Iš kaimų pulkai mergelių ėjo gėlėmis papuošti kapinyne savo genčių kapus. Jos nešė gėlių ir miesto gyventojams, savo geriems pažįstamiems, pas kuriuos šventadieniais ateina, apsistoja, susišildo, skareles persiriša, pasidabina./ Atvykę darbininkai sujudino ramią kapų vietelę. Įvairiose kapų vietose, visuose užkampiuose ir krūmokšnių tankumynuose žvangėjo darbininkų kastuvai, traškėjo grėbliai, plumpsėjo velėnos, akmenys, plytos, ūžė taksatorius – mašina su dviem arkliais, atėjusi iš miesto, Amerikos prekybos B-vės atstovo Ukmergėje, sulyginti žemei prie paminklo; gurgždėjo Plentų valdybos ketaus volas lygindamas takų žvyrą./ Čia kariai kelia rita sunkiausią akmenį, paminklui; čia darbininkas [?] Kulvietis su keliolika gimnazistų rankas pasiraitę, purvini, su peiliais rėžo pjausto atvežtas iš pievų velėnas, matuoja su virvelėmis, dėsto skaldytus akmenėlius, pila juodžemį, sodina eglaites, kaišioja laikinąją gyvą eglių tvorelę./ Gimnazistai pina kapui vainikus, rengia kaspinus./ Pagaliau viskas pabaigta, sutvarkyta, prirengta./

Stovi didingas gražus akmeninis paminklas, 4-5 metrų aukštumo (…). Uždėtas keturkampis gražiai nudailintas akmuo (…) Ant jo pastatytas ilgas keturkampis akmuo poros metrų ilgumo. Priešakinėje jo dalyje iškaltas skydas su Vyties kryžiumi, sukryžiuoti du kardai ir parašas:/ „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“./ Ant pačio paminklo viršaus pastatytas akmeninis kryžiukas. Ant jo primušta [pritvirtinta] balta Kristaus galva, apvainikuota erškėčių vainiku./ […] Visas miestas kruopščiai išvalytas. Grioveliai kalkėmis išbaltyti. Balkonai, priebučiai išpuošti žalumynais, kilimais, audeklais. Visame mieste marguliuoja trispalvės tautinės vėliavos. Keliose vietose, žymesniuose punktuose įtaisyti žalumynais išpuošti vartai./ Ties 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulko štabu įtaisyti vartai Gedimino vartų pavidale./ Piliečiai nuo seno iki mažo, pasipuošę kuo tik išmanydami, išėjo pasitikti poną Prezidentą./ Vietos įgula išsirikiavo lygumoje už kapų tvoros ties paminklu. Vietos mokyklos ir įstaigos su draugijomis, su gražiausiais gyvų gėlių ir metaliniais vainikais atėjo pas paminklą, iš anksto paskirton vieton./ Prisirinko daugybė žmonių. Nei kariškiai patruliai, nei vietos milicija negalėjo sulaikyti plaukiančios į kapus minios./ Kad ne lietus, kad būtų gražus oras; dusyk tiek dar būtų susirinkę žmonių./ Senukai ir senutės pasakoja, kad dar kaip jie gyvi gyvena, niekad Ukmergėje, nei per didžiausius atlaidus, tiek žmonių nesuvažiuodavę./ Pagaliau atvyko laukiamasai p. Prezidentas./ Atvyko ir daugiau garbingų svečių: Seimo pirmininkas kan. Staugaitis, kan. Tumas su p. Moroščak‘u. Pastarasis – Italų karininkas, Konstantinopolio Ukrainiečių komiteto narys, ukrainietis, žymus visuomenės veikėjas. Pravažiuodamas per Lietuvą apsistojo Kaune ir panoro dalyvauti šiose iškilmėse./ Atvyko Krašto Apsaugos Ministeris maj. Šližys, Armijos Vadas Generolas Žukauskas, pėst. Divizijos Vadas pulk. Tamošauskas, pulk. Sližys./ Kapų koplytėlėje buvo atlaikytos gedulingos pamaldos. P. Prezidentas apėjęs įgulą ir pasisveikinęs su kariais atėjo pas paminklą./ Paminklas uždengtas juodu audeklu. Kan. Tumas pasakė gražų pamokslą ir atliko paminklo pašventinimo apeigas. Apeigų laiku grojo 2 kariški dūdų orkestrai gedulingus maršus; lietuvių gimnazijos moksleiviai giedojo giesmes./ P. Prezidentas atidengė paminklą. Artilerijos batarėja keliolika šūvių saliutavo šiai iškilmei. Penki garbės sargybos sargybiniai, apsirėdę, kaip pirmi Lietuvos kariuomenės savanoriai, užėmė pas paminklą garbės sargybą. Kariški orkestrai grojo Lietuvos himną./ P. Prezidentas pasakė gražią prakalbą ir ant kapo uždėjo vainiką su parašu:/ „Nepriklausomybės Karžygiams. Respublikos Prezidentas 1923 m. 2/X.“/ Turiningą prakalbą pasakė Seimo pirmininkas kun. Staugaitis:/ „Ar manė Lietuvos artojėlis, prieš karą, kad šiandien būsime laisvi, turėsime savo vyriausybę, galėsime laisvai rinktis ir reikšti savo nuomones, jausmus ir mintis! Prie nepriklausomo gyvenimo sunku prieiti. Tam daug padėjo politinės aplinkybės, mūsų pačių kultūros išsivystymas. Daugiausia padėjo tai štai šitų karžygių kilnūs darbai, pasiryžimas./ Tėvynės nepriklausomybės kūrėjų šaukiami jie užmiršo savo jaunystės dienas, savo šeimynas, savo jaukią pastogę ir ėjo ginti Tėvynę nuo naujų priešininkų ir paguldė savo galvas…/ Seimo vardu dedu ant jų kapo štai šitą vainiką, tos gėlės tai mūsų širdingumo, kilnių jausmų ženklas“…/ Taip, trumpai suglaudus kalbėjo tautos išrinkto Seimo pirmininkas./ Ant kaspino parašyta:/ „Garbė žuvusiems už Tėvynės Laisvę. Seimas 1923 m. 2/X“./ Krašto Apsaugos Ministeris maj. Šližys pasakė trumpai, bet energingai, kaip tikras karys:/ „Statėme mes paminklą rusams, statėme vokiečiams, statome štai šitą paminklą, – kitokie jausmai mumyse buvo kadais, kitokie dabar!/ Mes jaučiame šiandien pasididžiavimą, pasigėrėjimą, kad galime atlikti šventas pareigas – pagerbti žuvusius karius./ Tiesa, buvo ir nedaug karių, kurie nenori tarnauti kariuomenėje, slapstosi ir bėga. Nevertas žmogaus vardo tas, kuris nenori atlikti kario pareigą./ Piliečiai! Mes čia pasižadėkime prieš tą paminklą, kada Tėvynė šauks mus apginti jos laisvę, eiti ir ginti ją!“/ Nuo Krašto Apsaugos M-jos uždėjo vainiką su parašu:/ Žuvusiems Karžygiams. Krašto Apsaugos Ministerija. 1923 m. 2/X./ Trumpai kalbėjo paminklo statymo Kom-to pirmininkas p. Žilinskas. Po jo Ukmergės m. galva p. Dirmantas. Pastarojo vienas sakinys visiems giliai įsmigo į širdį. Daugelis net apsiašarojo./ „Aš mačiau karžygiai – sakė jisai – jūsų kruvinus veidus Ukmergės bakužėse, kai jus mirtinai sužeistus ir užmuštus atvežė iš po Širvintų. Jūs buvote ramūs! Jūsų veiduose spindėjo džiaugsmas, pasididžiavimas…/ Jau sesutės ir mergelės nepuoš jūsų kaškietą gyvomis gėlytėmis…/ Ateis ant jūsų kapo sodinti žalią rūtelę…“/ P. Armijos Vadas kalbėjo irgi karštai:/ Draugai! Bekovodami už mūsų laisvę žuvote jūs ir savo krauju parašėte mums testamentą, kad mes neišleistume, kad neprarastume laisvę! Kad bus reikalas – ir mes žūsime!/ Ant galo kalbėjo ukrainiečių kalba p. Morosčak‘as. Jo ilga maloni kalba, skambūs žodžiai, tonas sužavėjo visą publiką./ Po visų kalbų ant brolių žuvusių karių kapo dedami vainikai (…) Iš viso buvo 12 metalinių vainikų ir 14 gyvų gėlių vainikų. Metaliniai vainikai, be abejo, buvo gražiausi iš Kauno garbių svečių atvežti. Gražus buvo 3 pėst. pulko, gyvų jos gėlių vainikas; gražiausias buvo lietuvių gimnazijos. Originalus ir gražus Apskr Milicijos vainikas iš medžio šakelių./ Teesie jums broliai, tas paminklas, tie kapai, tie vainikai ir gėlės džiaugsmu, ramumėliu./ Šlamėk berželi didvyrių kapuose, verk ašarėlę nuo savo šakelių: tai mūsų rauda, tai mūsų ašara, gailestėlis… Biržys.“ (Lietuva. – 1923.)

„Ukmergės kultūros puslapiai“, autorius – Julius ZARECKAS