Rajono mokyklose drausti telefonų nesiruošiama

Benas KLIMAITIS

Vilniaus universiteto studentas

 

Jau ne vienerus metus švietimo bendruomenė Lietuvoje diskutuoja, ar telefonus mokyklose pamokų metu leisti, ar drausti. Žiniasklaidoje nuaidėjus žiniai, jog Akmenės rajono Ventos gimnazija uždraudė mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais, kyla klausimas: ar neturėtų šiuo pavyzdžiu pasekti daugiau mokyklų?

Šalies mastu šis draudimas nėra apibrėžtas, tačiau vis labiau populiarėja ugdymo įstaigų vidinė tvarka, pagal kurią mokiniai privalo pamokų metu mobiliuosius įrenginius palikti specialiose spintelėse, o juos atsiimti gali pertraukų metu arba pamokoms pasibaigus.

Įstatymo projektą, kuris visiškai mokyklose draustų mobiliuosius telefonus (išskyrus jų naudojimą mokymosi tikslais), Seime šiais metais pateikė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Justas Džiugelis. Motyvai – darbas ženkliai palengvėtų mokytojams, sumažėtų nereikalingų konfliktų, patyčių, mokiniai telktų didesnį dėmesį pamokų turiniui. Seimas šiam projektui balandžio viduryje nepritarė – jis bus tobulinamas.

Anot Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Vaidoto Kalino, mobiliojo telefono naudojimas mokykloje turi savų minusų, tačiau turi ir pliusų: „Mobilusis telefonas gali būti viena iš pačių nuostabiausių mokymosi priemonių. Jį galima išnaudoti mokymo reikmėms ir pasiekti gerų rezultatų. Kita vertus, jis gali ir trukdyti.“

Vedėjas sako, jog skyrius imtis drastiškų priemonių prieš telefonų naudojimą neplanuoja.

„Mokyklos, o galbūt tik atskiros klasės, turi visišką laisvę individualiai priimti reikiamus sprendimus pagal jų kultūrą, poreikius, – kalbėjo V. Kalinas. – Atskirais atvejais, kai mobilusis telefonas trukdo, reikalingi susitarimai, kurie eliminuotų šiuos trikdžius. Aš esu už tai, jog technologijos padėtų žmonėms gyventi, mokytis“.

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui pritaria ir Antano Smetonos gimnazijos direktorius Adolfas Girdžiūna. Daugiau nei penkiolika metų šias pareigas einantis pedagogas randa ne vieną teigiamą telefonų naudojimo mokykloje pusę.

„Mūsų mokykloje didžiajai daliai mokinių ir mokytojų telefonai padeda – naudojame mokomąsias programėles, interaktyviuosius ekranus, dalinamės naudingų šaltinių nuorodomis. Telefonas – tai priemonė, kuri padeda mokytis“, – mintimis dalijosi direktorius.

Specialistai pastebi, jog mobiliųjų telefonų problema aktualesnė pradinėse klasėse. Pasak A. Girdžiūnos, gimnazijoje susitarti dėl išmaniųjų įrenginių naudojimo yra paprasta: „Tikrai leidžiu sau pasakyti, jog mūsų gimnazistai – kultūringi ir supratingi žmonės, su kuriais lengva komunikuoti. Vienas kitas mokinys atsiranda, kuris turi priklausomybę ekranui, tačiau tai nėra tokia opi problema, kurią reiktų spręsti draudimais.“

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas teigia, jog kai kurios rajono mokyklos pradinėse klasėse naudoja „dėžučių sistemą“ – atėję į mokyklą vaikai sudeda telefonus į dėžutes, o juos atsiima pamokoms pasibaigus. V. Kalino teigimu, mokyklose dirba tikri mokytojai profesionalai, kurie sugeba suvaldyti telefonų situaciją klasėse.

„Tikrai daug mokytojų naudoja QR kodų sistemą, kitas programėles, o galiausiai tėveliai nori, jog vaikas turėtų telefoną, kad su juo galėtų susisiekti, pavyzdžiui, dėl parvežimo į namus, – tikina vedėjas. – Miesto mokyklose labai daug tėvų atveža vaikus į pamokas, o joms pasibaigus, pasiima. Ryšys turi būti.“

Vienas iš motyvų drausti išmaniuosius įrenginius ugdymo įstaigose yra patyčios. Tiek V. Kalino, tiek A. Girdžiūnos nuomone, mokyklose patyčių atvejai dėl telefonų yra pavieniai, o ši problema nebėra tokia svarbi, kokia buvo prieš 5–10 metų.

„Patyčios mokykloje tikrai nesusijusios su telefonais, – įsitikinęs Antano Smetonos gimnazijos direktorius A. Girdžiūna. – Suprantame, jog telefonai daro blogą įtaką sveikatai, atima laisvą laiką, kuomet galima būtų eiti į lauką, tačiau tai tikrai neveda patyčių link. Priklausomybė telefonui – labai blogai, bet tokių situacijų turime labai mažai.“