Atlikėja Bjelle: „Kuo toliau, tuo labiau aš leidžiu sau daryti tai, ką noriu“

Kompozitorė ir atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle, kai ją dar moksleivę kalbino žurnalistai, pripažino, jog jai patinka chaotiškas gyvenimas. Nors praėjo daugiau nei dešimt metų, chaoso jos veikloje netrūksta. Ukmergiškė, kuri kadaise buvo mokyklos prezidentė, dabar vadovaujamas pareigas eina Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoje (LATGA), kuria naują muzikos albumą, studijuoja, o laisvalaikį išnaudoja sportuodama.

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbyje su Ukmergės rajone gimusia bei augusia atlikėja.

– Raminta, kuo dabar užsiimate, kokie ateities planai?

– Šiuo metu truputį jau yra streso, kadangi šie metai iš tikrųjų nėra eiliniai – reikia baigti meninį tyrimą, meno doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, liko du semestrai, per kuriuos reikės viską sukurti ir parašyti. Taip pat noriu baigti savo naują albumą – dabar jis geros kelionės pusiaukelėje. Pastaruoju metu daug sau leidžiu, lėtai jį kuriu, bet jau artėja finišo tiesioji ir labai noriu jį pabaigti. Du monst-riški darbai, daug jaudulio.

Ainio STANKAIČIO nuotr.

– Paminėjote naująjį savo albumą. Kada jį išvysime?

– Tikiuosi, kad kitų metų pavasarį galėsiu jį pristatyti. Dirbu su prodiuseriu Adu Gecevičiumi, pagaliau ruošiame albumą taip, kaip aš noriu – tolstame nuo populiariosios scenos į alternatyviąją. Šiuo projektu labai džiaugiuosi.

– Apie ką jis bus?

– Kiekviena daina turi savo istoriją. Pagaliau leidau sau neturėti naratyvo visam albumui, nes jis susiklostė savaime – tai yra mano išgyventos, išdirbtos, atrinktos dainos. Noriu kuo greičiau savo kūriniais dalintis, nes kai įpusėji albumą, jau žinai, kad jį beveik turi.

– Esate LATGA tarybos pirmininkė. Ar mėgaujatės šiuo darbu, pareigomis?

– Tai labai įdomus, intensyvus ir įvairus darbas, reikalaujantis žinių apie autorių teises. Autoriai dažnai kreipiasi pagalbos, turiu žinoti, ką jiems atsakyti, kaip jiems padėti. Neseniai keliavome į Briuselį, Europos Sąjungos būstinę. Čia vyko pasitarimai su europarlamentarais ieškant sprendimų, kaip pagerinti autorių padėtį Europoje. Turime didelių problemų su Spotify, Netflix ar kitomis panašiomis platformomis ir jas būtina spręsti. Taip pat pakankamai nauja, bet autoriams svarbi tema – dirbtinis intelektas (Artificial Intelligence – AI). Kol dirbtinio intelekto programos nėra apibrėžtos teisinėje sistemoje, kyla daug klausimų, kaip vertinti AI generuojamą turinį.

Darbas LATGA asociacijoje mane augina, o aš pati jaučiuosi tokiose pareigose labai gerai. Paauglystėje labai mėgau įvairias jaunimo organizacijas, apskritus stalus, tarybas, buvau Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos prezidentė. Ši puiki mokykla labai patiko, liko tik patys geriausi prisiminimai.

– Paminėjote dirbtinį intelektą. Ar technologijos gali pasiekti tokį lygį, kad iškiltų pavojus žmonijai?

– Tai yra natūralus vyksmas – technologijos tobulėja, kaip ir bet koks kitas dalykas pasaulyje. Technologijų nereikia demonizuoti, tačiau ir nereikia jų perdėtai naudoti visur, kur įmanoma. Jas reikia naudoti etiškai ir pasaulis prie jų prisitaikys. Nors kai kurie išradimai gąsdina, netikiu, kad technologijos ims ir užvaldys pasaulį. Žmogus kontroliuoja procesus pasaulyje. Kažkada internetas atrodė kaip vienas didelis blogis, tačiau dabar sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be jo. Svarbiausia – stebėti ir užduoti sau klausimus.

– Be visų darbų ir kūrybos turite savo laisvalaikį. Kaip vienu žodžiu jį apibūdintumėte?

– Sportas. Dar tiksliau – kikboksas. Kažkada buvau išbandžiusi ir kitus kovos menus, labai patiko, bet jaučiausi atsidūrusi profesionalų kompanijoje, kuri man, kaip muzikantei, buvo per daug intensyvi. Laisvalaikiu norėjau sustiprėti, kad galėčiau daugiau groti, susiradau trenerę – Rūtą Brazdžionytę, kiokušin karatė pasaulio vicečempionę. Pavargus nuo rutinos ir muzikos pasaulio, tiesiog norisi kardinaliai kitokios veiklos.

– Kaip apibūdintumėt savo dabartinį muzikinį gyvenimą?

– Chaosas. Jis turi savo tvarką, įvairių vingių, jis visada netikėtas… Kartais dainuoju televizijoje, kartais eksperimentuoju su gyva instrumentine elektronika, kartais atlieku dainas akustiškai. Mano muzikinis gyvenimas yra gyvas, kintantis – kuo toliau, tuo labiau aš leidžiu sau daryti tai, ką noriu. Jaučiu, kad visuomenė gerai priima nestandartinius sprendimus, kurie man asmeniškai yra įdomesni ir artimesni. Tikiuosi, jog bus pasiektas tas rezultatas, kurio laukiu širdyje. Kai viduje esi numatęs kažkokią viziją, labai nori, kad ji taptų realybe.

– Ar toks chaosas jums patinka?

– Patinka, bet jis turi ir pliusų, ir minusų. Siekiu, jog jis būtų šiek tiek mažesnis. Elgdamasi ne tik planuotai, bet ir spontaniškai, jaučiuosi gyvybinga. Vieną dieną kuriu kūrinį chorui, kitą – rašau dainą albumui, dar kitą – dalyvauju konferencijoje. Man žymiai įdomiau užsiimti keliomis kryptimis, nei susikoncentruoti ties viena – visa tai vis tiek susijungia į muzikos sritį. Tokio chaoso dėka man labai gera, jaučiuosi pilna.

– Kai grįžtate į gimtąjį miestą, Ukmergę, kur Jums labiausiai patinka būti, nueiti?

– Pastaruoju metu dažniausiai lankau tėvus, tačiau labai ilgiuosi „Rockmergės“ draugų. Pasakysiu atvirai – per retai atvykstu pas „Rockmergės“ bičiulius, muzikantus, kurie turi įrašų studiją, organizuoja puikius koncertus. Juos be proto myliu, ta kompanija man asmeniškai yra Ukmergės širdis ir kultūros simbolis. Dar labai mėgstu Ukmergės turgų, jame gali rasti daug gerų daikčiukų, rūbų, visko, ko tik nori. Nors turgus ir mažas, bet labai geras. Rekomenduoju jame apsilankyti!

– Jeigu reikėtų parašyti dainą apie Ukmergę, apie ką dainuotumėte?

– Pirma mintis – apie tikrus draugus, jaukią, bendruomenišką aplinką, žmonių empatiją, miesto tikrumą. Ukmergės legendos ir istorijos yra labai labai įdomios, man jos atrodo ir vertingos, galbūt kažką sugalvočiau ir su jomis. Nuoširdžiai manau, jog ne man reikėtų rašyti dainą apie Ukmergę. Pasiūlyčiau grupei „Requiem“ su Tomu Krivicku priešakyje – jis geriau parašytų, nes dažniau ir grįžta į Ukmergę, ir daug geriau jaučia miesto virpesius.

Kalbėjosi Benas KLIMAITIS,

Vilniaus universiteto studentas