Svečias į namus – šventė širdyje

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

 

Vasara – kelionių, sugrįžtuvių, brangių ar naujų vietų lankymo, ieškojimų metas. Tai kiekvienais metais patiria ir mūsų muziejus. Vis dar išlikusios tradicijos – vyresniųjų abiturientų sugrįžimai po keliolikos ar keliasdešimties metų, gyvenančių svetur kraštiečių dėmesys gimtinei. Jau keleri metai atsirado ir naujesnis reiškinys – savo senelių, protėvių pėdsakų ieškojimai…

Ne išimtis ir ši vasara. Gražiausia, kai sugrįžta savi. Jų labiausiai laukiame, ilgimės ir sutikę džiaugiamės. Muziejuje po trisdešimt penkerių metų rinkosi 38-oji ir 39-oji laidos, o 29-oji – po 45 metų. Vis dar jauni, energingi, nepamiršę savo mokyklinių metų – sėkmių ir skaudulių, džiaugsmingų išdaigų ir griežtų ,,tramdymų“, rašant pasiaiškinimus net ir už mažas „nuodėmes“… Prisimenami ir mokytojai – vieni su meile, kiti – santūriai, atgimsta įdomesni epizodai.

Deja, gyvenimas kaičia ir mūsų buvusių ugdytinių pasirinkimus, kaip dėlioti savo būtį, su kuo ir kaip bendrauti. Tad ir susitikimų organizatoriai Rasa Povylienė, Antanas Guzelis ir Valdonė Navikaitė-Paškevičienė kiek nusivylė, kviesdami savo bendraklasius į tradicinius susitikimus, daugeliui tapusiais „sielos atlaidais“.

Būtent muziejus mokykloje yra ta vieta, kur saugomi visų kartų moksleivių ir mokytojų pėdsakai, tad nuo čia prasideda kiekvienas sugrįžimas, čia atgimsta prisiminimai…

Z. Kriaučiūnienė muziejuje apsilankiusiems svečiams pasakojo Želvos žydų istoriją.

Vasaros pradžioje sulaukėme Ukmergės ir Anykščių rajonų pedagogų apsilankymo ir gražaus dėmesio mūsų gimnazijai, muziejui, miesteliui. Iš tolimojo Niujorko savo giminės pėdsakų ieškoti atvyko Vaišučių šeima – Danutė ir Jonas Vaišučiai, mus truputį nustebinę ir nuliūdinę, kad tik senatvėje, kai jau viskas atmintyje išblėsę, atgaivinti praeities neįmanoma, atsirado didelis noras surasti protėvių pėdsakus, sužinoti ką nors apie jų gyvenimą. Mes pabandėme tai padaryti – papasakojome apie Rasališkių kaimą, iš kurio kilę Želvos tarpukario viršaičiai Jonas ir Stasys Vaišučiai, savivaldybei vadovavę Jonas – 1923–1937-iais, Stasys – 1938–1941 m. Deja, mūsų svečias apie savo senelius ir prosenelius nieko nežinojo. Nuvylė ir tai, kad lietuvių kalbos amerikietis-lietuvis nebemoka ir nesupranta. Jono žmona Danutė, suvalkietė, buvo mūsų vertėja. Supratome, kad šis pagyvenęs Vaišutis galėjo būti Želvos viršaičio Jono anūkas. Mūsų ekskursija tęsėsi Rasališkių kaime, tik senosios Vaišučių trobos neberadome. Svečius pradžiuginome nebent tuo, kad viena svarbiausių Želvos gatvių pavadinta Jono Vaišučio, buvusio savanorio ir valsčiaus viršaičio, vardu. O kapo Želvos šventoriaus kapinėse neradome. Kaip informavo mūsų parapijos klebonas Petras Avižienis, tų metų bažnytinėje knygoje įrašyta, kad J. Vaišutis mirė 1937 m. nuo plaučių uždegimo, palaidojimo vieta galėtų būti Videniškių kapinėse. Mūsų vėl laukia paieškos…

Didis įvykis muziejaus ir gimnazijos bei miestelio gyvenime buvo svečių iš tolimosios Brazilijos apsilankymas – savo giminės protėvynės lankyti panoro jau šeštoji Želvos žydų Klabinų grupė. Pirmasis jų žmogus – Fernando Klabin, Brazilijos ambasados Rumunijoje darbuotojas, Želvoje lankėsi 1995 metų vėlyvą rudenį, bet tuo metu muziejuje informacijos negavo (jos nebuvo sukaupta), tad aplankė kapelius, Želvos žydų žudynių vietą, kalbėjo su istorijos mokytoju Jonu Kriaučiūnu (mirė 2007 m.).

F. Klabin (g. 1963 m.) vėliau, po 2000 metų, tapo nuoširdžiu muziejaus bičiuliu, susirašinėjome laiškais, net žadėjo išmokti lietuvių kalbą („jąja kalbėjo mano proseneliai“), jam pasakojome Želvos žydų istoriją, o jis dalinosi savo žiniomis, pateikė įdomių faktų, pasakojo apie artimus ryšius su Nobelio premijos laureato Aarono Klugo (1926–2018) gimine, ,,nupiešė“ savo giminės geneologinį medį… Želvos–Brazilijos Klabinai pasirodė labai išsilavinę, drąsūs, smalsūs žmonės, kuriems labai rūpi jų giminės istorija, protėvynė, ir …Želvos žydų likimai. O jų šeimos istorija, kaip teigė Fernando, prasidėjo mažame Rusijos imperijos miestelyje gal XVI a. pabaigoje. Jų prosenelis Lev Klabin, XIX a. buvęs Želvos storosta, o sūnus Mošė, 25 metų vaikinas, 1885 m. nutarė palikti Želvą, nes buvo persekiojamas Rusijos caro Aleksandro III. Vaikinas po ketverių metų pasiekė Braziliją, kur gavo darbą spaustuvėje. Sėkmės lydimas 1889 m. ją nusipirko, tapo turtingu verslininku. Vaikinas sėkmingai vedė, pasivadino Mauricijum ir, būdamas darbštus, kūrybingas, išradingas, tapo klestinčiu ir įtakingu žmogumi. Mauricijaus šeimoje užaugo keturios dukros, kurios gavo puikius išsilavinimus, ištekėjo už Brazilijos elito talentingų vyrų; dukra Mina – už geriausio Brazilijos architekto Gregorio Varšavčiko, Dženė – už žymaus tapytojo modernisto Lazaro Segalo, Luiza – už daktaro Liudviko Lozorio… Kai kurie Klabinai keitė savo pavardes, pasivadinę Laferiais. Brazilijoje šių pavardžių žmonės siejami su turtais ir valdžia, buvo arba yra susiję su politika, užėmę svarbius postus, dosnūs ir žinomi savo dalyvavimu labdaros organizacijose.

Klabinų giminės atstovai senosiose žydų kapinėse.

Jie – dažniausiai lankę Želvą litvakai. Pas mus nuo 1995 m. lankėsi F. Klabin, Celso Lafer su žmona Marina net du kartus, buvęs San Paulo meras Israel Klabin, verslininkas Danielis Klabinas, vandenyno pakrančių miškų saugojimo savanoris Roberto Klabinas, Vera Varšavčik, dailininko Segalo giminių ir gerbėjų grupė, suteikusi neeilinę dovaną – mokyklos dailės talentams pamatyti Vilniaus Gaono žydų muziejuje Segalo darbų parodą 2019 m. Tai buvo nepaprasta – kaimo vaikams susipažinti su pasaulinio garso tolimos šalies dailininko kūryba.

Gaila, kad dar vienas Klabinų–Varšavčikų giminės vizitas vyko rugpjūtį, kai mokykloje nėra mokinių. Pas mus lankėsi Minos Klabin anūkas architektas Karlos Varšavčik, Elsia Klabin, Anelse Varšavčik, Aleksander Blocher, Areur Varšavčik, Marie Balas – visi tos pačios giminės, trys iš jų paaugliai. Juos nustebino apie Želvos žydus parengta turtinga muziejaus ekspozicija, gražiai prižiūrimos senosios kapinės, Atminimo ženklai.

Parašę padėkas muziejaus Svečių knygoje, mūsų lydimi lankė vietas, kuriose gyveno arba dirbo Želvos žydai… Išvyko nuoširdžiai dėkingi, o mes pasidžiaugėme, kad mūsų mažutė Želva žinoma ir mylima tolimoje Brazilijoje…

R. POVYLIENĖS nuotraukos

Mus remia: