Moterų krepšinio legenda Rima Valentienė: „Ukmergėje krepšinis visada buvo ypač mylimas“

Pasaulio vyrų krepšinio čempionatas baigėsi, bet oranžinis kamuolys šokinėti nesustoja. Netrukus prasidės dar vienas staigmenų kupinas klubinio krepšinio sezonas, o prieš jo pradžią pakalbinome Lietuvos moterų krepšinio legendą, ukmergiškę Rimą VALENTIENĘ.

Buvusi Lietuvos moterų krepšinio lygos vadovė pasidalino mintimis apie moterų krepšinį, merginų įsitraukimo į sportą privalumus bei karjeros pradžią Ukmergėje.

– Gerbiama Rima, neseniai palikote Lietuvos moterų krepšinio lygos vadovės pareigas. Kuo užsiimate dabar?

– Visų pirma, Lietuvos krepšinio federacija man pasiūlė užimti Merginų krepšinio masiškumo programos vadovės pareigas, bet jie paskubėjo su atsakymu. Aš nepriėmiau šio darbo pasiūlymo, nes jis man tiesiog netiko. Kai paskelbiau, jog baigiu darbus Lietuvos moterų krepšinio lygoje, sulaukiau ne vieno darbo pasiūlymo. Šiuo metu turiu dvi veiklas – esu Vilniaus regbio klubo „Geležinis Vilkas“ komercijos direktorė ir „Maistas Sportui“ parduotuvės Vilniuje vadovė. Ne paslaptis, jog myliu sportą, todėl abi mano veiklos būtent susijusios su juo.

R. Valentienė Ukmergėje vykusiame kraštiečių susibūrime. Šalia – tėtis Rimantas ir mama Nijolė.

– Kodėl vis mažiau jaunų merginų gyvenimo kelią renkasi be sporto?

– Šiais laikais jaunos merginos turi labai daug pasirinkimų. Profesionaliai sportuoti yra sunku, o jeigu dar nėra finansinės motyvacijos, jos tiesiog renkasi kitas profesijas.

Mano nuomone, sportuoti tikrai verta! Sportas atveria daugybę naujų galimybių ir kelių gyvenime. Aktyviai krepšinį žaidžiančios merginos turi daugiau galimybių įstoti į norimą universitetą, net JAV ar Europoje. Universitetai siūlo stipendijas, todėl sportas yra tarsi sėkmingas bilietas norimoms studijoms pabaigti.

– Nuo 2005–2006 m. piko moterų krepšinis Lietuvoje išgyveną nuosmukį. Kodėl?

– Pagrindinės moterų krepšinio nuosmukio priežastys yra mažėjantis finansavimas, kartų kaita ir vis mažesnis skaičius mergaičių, norinčių sportuoti ir pasirenkančių krepšinį.

– Pati esate iš Ukmergės, aktyviai dalyvaujate sporto veiklose. Ar galime sulaukti šio miesto moterų komandos, kuri vėl varžysis Moterų lygoje ar B divizione?

– Ukmergėje krepšinis visada buvo ypač mylimas. Daug gerų žaidėjų yra kilę iš mūsų krašto. Šiais metais į pensiją buvo išlydėta ilgametė mergaičių krepšinio trenerė, mano mama – Nijolė Vadapalienė. Būtent jos auklėtinės visada papildydavo moterų komandą, kuri buvo Ukmergėje. Mama taip pat buvo ir mano pirmoji trenerė. Kad būtų komanda, reikia pinigų. Net jeigu ir merginos žaistų nemokamai, be atlyginimų, reikalingas finansavimas, kad komanda vyktų į varžybas, pirkti aprangas, inventorių. Šiuo metu rajono savivaldybė neranda pinigų tokiai komandai suburti… Tikėkimės, kada nors tai pasikeis.

– Kokios sąlygos sukurtos Ukmergėje jauniems sportininkams?

– Ukmergės sporto centro direktorius Vitalijus Martikonis yra subūręs puikų trenerių kolektyvą. Sporto centre galima pasirinkti ne tik krepšinį, bet ir kitas sporto šakas. Neseniai pradėjo darbuotis dar du nauji krepšinio treneriai – Nojus Verbickas ir Justinas Sakalauskas. Jie yra jauni, pilni entuziazmo. Linkiu jiems sėkmės ir pergalių.

– Ką tik praūžė Pasaulio krepšinio čempionatas. Ar tokio lygio renginiai įkvepia vaikus rinktis krepšininko kelią?

– Tokie dideli renginiai ir Lietuvos sportininkų pasiektos įspūdingos pergalės tikrai įkvepia vaikus sportuoti. Deja, bet jaunoji karta pasižymi dideliu kantrybės trūkumu. Jie nori greitai pasiekti trokštamų rezultatų, o sportas yra procesas, kuriam reikia laiko. Dėl šios priežasties daugelis tiesiog nebenori sportuoti ir renkasi kitus dalykus. Treneriai šiais laikais turi įdėti labai daug pastangų, kad išlaikytų vaikus treniruotėse. Specialistai turi domėtis naujausiomis treniruočių tendencijomis ir kurti treniruočių planus, būti gerais psichologais.

– Ukmergėje praleidote savo vaikystę, pradėjote krepšininkės karjerą. Kas įkvėpė dirbti ir siekti tų rezultatų, kuriuos pasiekėte?

– Esu gimusi trenerių šeimoje, natūralu, kad labai myliu sportą. Man tai yra kokybiško gyvenimo garantas. Mano draugės Ukmergės komandoje taip pat buvo šaunios krepšininkės. Kai mums buvo šešiolika, mes jau tapome Lietuvos čempionėmis, nors Vilnius, Kaunas, kiti didieji miestai, turėjo labai stiprias komandas. Manau, kad prie mūsų pergalių prisidėjo ir tai, jog fiziniu rengimu rūpinosi mano tėtis – Rimantas Vadapalas, paruošęs daugybę Lietuvos čempionų. Tai tikrai buvo labai gražus laikotarpis, tų pergalių niekada nepamiršiu. O už tai, kaip susiklostė mano tolimesnis karjeros kelias, esu labai dėkinga už jų palaikymą savo šeimai. Be jų nebūtų pavykę. Jeigu šeimoje yra vienas profesionalus sportininkas, tai kitiems nariams tenka taikytis prie jo ritmo – daugybės kelionių, treniruočių ir nestabilumo. Dėkoju už viską ir džiaugiuosi, kad būtent tokį gyvenimo kelią pasirinkau. Tai mane suformavo kaip asmenybę.

Kalbėjosi Benas KLIMAITIS,

Vilniaus universiteto studentas

Dainiaus VYTO nuotrauka