Ukmergės tremtiniai sąskrydyje „Su Lietuva širdy“

1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų gyvuliams skirtais vagonais iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1952 m. buvo vykdomi masiniai partizanų ir jų šeimų, rėmėjų trėmimai, siekiant suduoti galutinį smūgį partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje.
Pagrindinis pirmojo trėmimo tikslas buvo akivaizdus – pašalinti iš Lietuvos gyventojus, pasižyminčius aktyvia tautine savimone. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, bet labiausiai nukentėjo inteligentija.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, nuo sovietinės okupacijos nukentėjo ne mažiau kaip 300 tūkstančių lietuvių.

 

Aldona KALESNIKIENĖ

LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė

 

Kiekvienų metų rugpjūtį Dubysos slėnis Ariogaloje prisipildo džiugaus šurmulio, šiltų apsikabinimų, dainų ir atsiminimų. Jie tarsi iš naujo prikelia nueitą tautos išsilaisvinimo kelią per buvusių tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų išgyvenimus, patirtas kančias.

Jau 33-ąjį kartą laisvoje Lietuvoje tūkstančiai žmonių susirinko Dubysos slėnyje į gražiausią buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių šventę. Tai žmonės, kuriuos lydi ir jungia panašūs likimai, skaudi patirtis ir didžiulė meilė tėvynei. Daug kas atvyko su vaikais, vaikaičiais, artimaisiais, giminaičiais, draugais, kad bendrystėje išgyventų džiaugsmingas susitikimo akimirkas.

Ankstų rugpjūčio rytą iš Ukmergės į Ariogalą, kaip ir kasmet, pajudėjo didelis, gražus Lietuvą mylinčių ukmergiškių būrys, mišraus choro „Tremtinys“, kuriam vadovauja Julė Juodienė, nariai.

Tradiciškai sąskrydis „Su Lietuva širdy“ prasidėjo dalyvių, chorų kolektyvų ir svečių eisena. Daugiatūkstantinė minia, pasipuošusi tautiniais drabužiais, gėlėmis, sąskrydžio atributika, nešini trispalvėmis ir filialų vėliavomis, lydima Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių, kurie iškilmingai nešė mūsų valstybės vėliavą ir vedė šventės dalyvių koloną, kartu su iš Alytaus atvykusiu Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestru nuo bažnyčios pajudėjo į Dubysos slėnį. Pro medžių lają tolumoje atsivėrė nuostabus vaizdas, kurį pamačius suspurda kiekvieno širdis, nes į slėnį leidžiamės su Lietuva širdy… Tose neaprėpiamo didumo širdyse telpa viskas, kas vadinama Lietuva – meilė, tradicijos, pasiaukojimas, atminties saugojimas, darbštumas ir begalinė drąsa ginti savo žemę. Tad dalyvauti tokioje eisenoje – didelė garbė.

Atvykusiųjų laukė vaizdingai papuoštas slėnis. Su dainomis, gera nuotaika įžygiavome į stadioną, kur, apėjus ratą, gražiai pristatyti visi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) skyriai ir filialai. Svarbus šventės akcentas – vėliavų pakėlimas. Skambant Lietuvos himnui, kurį atliko jungtinis tremtinių choras, buvo pakelta Lietuvos trispalvė. Garbė ją pakelti suteikta šių eilučių autorei. Ukrainos vėliavą, skambant šios šalies himnui, pakėlė LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, LPKTS vėliavą kėlė Irena Tamoševičienė, Jonavos filialo pirmininkė, Raseinių rajono vėliavą – savivaldybės meras Arvydas Nekrošius

Sąskrydžio vedėjas Vilius Kavaliauskas priminė, kad 2023 metai paskelbti Tremtinių ir politinių kalinių metais, bei pakvietė prisiminti mūsų tėvus ir senelius, brolius ir seseris, kritusius pasipriešinimo kovose, negrįžusius iš lagerių, išėjusius Amžinybėn. Tylos minutei pakilo visas slėnis.

Garbės kuopos kariai, šauliai išnešė gėlių puokštes ir padėjo jas prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse.

Sąskrydis prasidėjo šv. Mišiomis už Tėvynę, kurias aukojo Jo Eminencija kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, dalyvaujant Kauno vyskupui augziliarui Sauliui Bužauskui, Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonui Gintautui Jankauskui. Mišiose giedojo jungtinis tremtinių choras.

Po šv. Mišių į slėnį, įveikę ne vieną dešimtį kilometrų, slėnyje pasirodė bėgikai, lydimi didelio būrio šaulių. Jie atnešė Laisvės ugnį, kuri anksti ryte buvo įžiebta Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, prie Nežinomojo kareivio kapo. LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas uždegė sąskrydžio aukurą – Laisvės, Vienybės ir Nepriklausomybės simbolį. Po to skambėjo tremtinių himnas „Leiskit į Tėvynę“. Garbės kuopos kariai atliko tris salves, kurios buvo skirtos Lietuvos politiniams kaliniams ir partizanams, visiems Lietuvos tremtiniams ir Laisvės kovotojams, Tėvynei Lietuvai.

Sąskrydžio dalyvius savo dalyvavimu pagerbė Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Seimo nariai, svečiai iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos (Inter – Asso) delegacija, vadovaujama pirmininko Christiano Dietricho. Šios tarptautinės organizacijos narė yra ir LPKTS, 2024 metų kongresas numatomas Lietuvoje.

Šventę pradėjo ir dalyvius pasveikino LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas, kuris džiaugėsi, kad ši šventė 33-ią kartą vyksta tokiame nuostabiame gamtos kampelyje: ,,Džiaugiuosi šiuo papročiu, kuris kasmet į gražų būrį sujungia Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių bendruomenę, jų vaikus ir vaikaičius bei visus, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Šiandien mes dar kartą galime įsitikinti, kokia trapi laisvė ir kokia brangi jos kaina.“

Pirmininkas pristatė rezoliucijas „Dėl Lietuvos komunistų partijos veiklos įvertinimo“ ir „Dėl karo veiksmų Ukrainoje“, joms sąskrydžio dalyviai pritarė.

Buvo perskaitytas Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas. „Kiekvieną rugpjūtį šis renginys visai Lietuvai liudija nepalaužiamą Jūsų dvasią ir ryžtą niekada nesitraukti iš Lietuvos sargybos“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai ir laisvės kovų dalyviai, drąsiai sutikę jiems tekusius išmėginimus ir išsaugoję žmogiškąjį orumą, paliko neišdildomą tvirtumo įspaudą lietuvių tautos sąmonėje. Jų pavyzdys itin svarbus šiomis dienomis, tęsiantis Kremliaus režimo agresijai prieš laisvę mylinčią ir ją žūtbūtinai ginančią Ukrainą. Taip pat šalies vadovas dėkojo tremtiniams už ne kartą demonstruotą tvirtybę.

Premjerė I. Šimonytė kvietė puoselėti mūsų tautos ir tėvynės skaudžią ir garbingą atmintį, perduoti ją jaunajai kartai.

Renginio metu skambėjo gražiausios jungtinio tremtinių choro atliekamos dainos.

Šventinė programa vyko keturiose erdvėse: stadione ir dar trijose, esančiose už stadiono ribų. Didelėse palapinėse, netoli šventinio aukuro, veikė fotoparodos, buvo rodami filmai, vyko knygų pristatymai, diskusijos. Gausiai buvo lankomas ir partizanų bunkeris, Šaulių sąjungos nariai pristatė įvairius ginklus. Vyko diskusijos, pokalbiai, mezgėsi pažintys. Džiugu, kad renginyje dalyvavo daug jaunimo, norinčio pažinti savo tėvynės istoriją, susitikti dar su gyvais tos istorijos liudininkais.

Gera buvo matyti, kaip susitinka buvusieji vagonų, ešelonų ar tos pačios gyvenvietės broliai ir sesės. Bet laikas daro savo: mūsų gretos retėja. Mes kiekvienais metais važiuojame į sąskrydį ne tik kaip į šventę, bet ir į susitikimą su savo praeitimi, į savo vaikystę ir į savo tėvų jaunystę. Esame tremtinių vaikai ir turime dėkoti savo tėvams, kad toli nuo gimtinės išliko tvirti ir orūs, stengėsi nepalūžti, perdavė ir mums lietuviškumo dvasią, o mes visa tai kaip estafetę perduodame savo vaikams ir anūkams.

Tuo pačiu noriu pasidžiaugti, kad sąskrydyje dalyvavo toks didelis būrys ukmergiškių. Tai ne tik tremtiniai, choro dalyviai, bet ir jų vaikaičiai, draugai, bendruomenės nariai. Dėkojame Ukmergės rajono savivaldybei ir visiems, kas prisidėjo ir suteikė galimybę dalyvauti kasmetinėje šventėje „Su Lietuva širdy“.

Sąskrydis baigėsi, širdyje liko gražūs ir malonūs prisiminimai. Grįžome kupini vilties, kad susitiksime kitais metais, tik ar visi…