Želviečiai tęsia savo vasaros švenčių tradiciją

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė

Rugpjūčio 5-oji pasitaikė tokia graži, kad nuo pat ryto į miestelį rinkosi ir pėsti, ir važiuoti mūsų krašto žmonės. O ir kraštiečių šventės „Čia namai, čia širdis…“ programa kvietė nuo 10 valandos stebėti futbolo varžybas, vaikų irgi laukė pramogos – batutai, žaidimai, atrakcionai, saldumynų pasirinkimas turgelyje eglių paunksmėje…

Šventę atidarė futbolo varžybos

Gimnazijos stadione pirmieji rinkosi futbolo varžybų organizatoriai ir rėmėjai – šios sporto šakos entuziastai ir būrys sirgalių. Varžybas rengė ir rėmė – Švedijoje dirbantis želviškis Laurynas Petniūnas, gimnazijos direktorius Vidas Tavoras, ūkininkas, buvęs Želvos seniūnas Kęstutis Mikalajūnas ir Gediminas Galvydis, reklamų kūrėjas ir fotografas, Skripėtiškių žentas. Jo žmonos Vidos sodyba – šeimos vasarvietė, tad Gediminas ir Želvoje savas, daug filmuoja, fotografuoja, yra tarsi visų įvykių kronininkas. Į šias varžybas jis atsivežė ir teisėją Sigitą iš Vilniaus, skyrė jam honorarą.

Dėl geriausios komandos vardo rungėsi Skripėtiškių, Tolučių, Ukmergės ir Želvos futbolo entuziastai. Labiausiai sekėsi ukmergiškių ,,Įvarčiui“, tad jie ir tapo nugalėtojais. Antroji vieta atiteko Skripėtiškių komandai, trečioji – Tolučių vyrams. Želviškiai buvo mandagūs – liko ketvirti. Sportininkai apdovanoti medaliais, prizininkai – specialiomis taurėmis.

Varžybų metu žaidėjai stiprinosi gardžia Želvos jaunimo virta koše, atsigaivino rėmėjų parūpintu mineraliniu vandeniu.

Muziejuje – atradimai, susitikimai, dovanos

Vidurdienį svečiams duris atvėrė gimnazijos muziejus. Jame sulaukėme smalsuolių, kurie panoro apžiūrėti atnaujintas ekspozicijas, dalyvauti krašto istorijos pamokėlėje, pasiklausyti senų legendų apie šį kraštą, dalyvauti protmūšyje…

Čia užsuko ir netikėtų svečių – Švedijoje dirbantis Ramutis Kriaučiūnas, kartais atvykstantis į tėvo Petro, gyvenančio Ukmergėje, užaugusio Bikonių kaime, gimtinę. Muziejuje lankėsi pirmą kartą, tad ,,ekskursija po jį buvo įdomi“ (tokį įrašą paliko Svečių knygoje). Antrasis naujas lankytojas – tremtinių Čepų anūkas iš Ukmergės, kurio tėvai buvo netolimo Rasališkių kamo valstiečiai, o senelė gimė ir augo šiame kaime. Dabar jis, susigrąžinęs tėvų žemę, ruošiasi kurti namelius. Jam muziejuje viskas buvo įdomu, džiaugėsi gavęs knygą ,,Kai Tėvynė buvo toli“, kurioje yra ir jo dėdės Stasio užrašyti prisiminimai.

Muziejuje rinkosi tradiciniam susitikimui ir 38-osios laidos abiturientai po 36-erių metų. Jų būrelis buvo nedidelis, vos keletas, bet džiaugsmo, pasiilgimo, apsikabinimų ir nuoširdžių šypsenų netrūko. Prisiminimai, šviesūs ir dvelkiantys liūdesiu, atodūsiai dėl auklėtojos mirties, uždegta Atminimo žvakelė neseniai tolimoj šaly mirusiam klasės draugui…

Po kelerių metų pertraukos klasės susitikime dalyvavo ir gimnazijos Garbės galerijos laureatas Ramūnas Stundžia, papasakojęs apie savo įdomią veiklą – jis oro uoste dirba skrydžių vadovu, o laisvalaikiu su bendraamžiais aktyviai žaidžia krepšinį, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Muziejui dovanojo savo laimėtus tris ,,aukso“ medalius, kurie skatintų jaunąją kartą siekti prasmingo gyvenimo, ir patvirtintų, jog amžius (Ramūnui dabar 53-eji) aktyviam, prasmingam gyvenimui, mėgstamai veiklai ir tobulėjimui – ne riba… Beje, Ramūnas buvo labai mandagus mokinys, iš toliausiai matydavo kiekvieną mokytoją ir garsiai sveikindavo. Todėl jį vadinome ,,skambančiu varpeliu“.

Vakarėjant susirinkusius į tradicinę šventę bažnyčios varpo dūžiai kvietė bendrai maldai – šventas Mišias už želviečius, jų šeimas aukojo parapijos klebonas Petras Avižienis.

Prie akmens vyko istorijos pamoka

Šventė tęsėsi autobusų stotelėje, kur visi rinkosi prie didingo iš Tolučių laukų atgabento, čia įtvirtinto ir garsaus Veprių bei visos Lietuvos skulptoriaus, kunigaikščio Gedimino ordininko Viktoro Žentelio ,,išrašyto“ akmens. Daug pastangų ir darbo įdėta, kad paprastas laukų milžinas taptų didingu Atminties ženklu, liudijančiu Želvos istoriją. Visų žmonių, kurie padėjo rieduliui čia atsirasti, neišvardinsime, telieka jiems AČIŪ, o štai tokio didingo ženklo idėjos sumanymo autorei Editai Mikalajūnienei išskirtinė padėka, kad ji parodė, kaip myli savo gimtinę, kokį gražų pavyzdį palieka tiems, kurie čia gyvena. Gaila, kad tarp mūsų tądien nebuvo ir visų padėkos žodžių neišgirdo skulptorius Viktoras – bet mes žemai lenkiamės jam ir nuoširdžiai dėkojame už labai gražų darbą, jau trečiąjį mūsų krašte. Didelės padėkos nusipelnė ir mūsų seniūnas Saulius Rutavičius, kuriam teko organizuoti visus akmens pergabenimo, pastatymo, įtvirtinimo darbus.

Čia, prie dailia juostele perrišto žymėto akmens vyko ir trumpa Želvos krašto istorijos pamoka. Nors buvo savaitgalis, bet rado laiko į mūsų šventę atvykti Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Varžgalys bei rajono vadovai – meras Darius Varnas ir savivaldybės administracijos direktorė Inga Pračkailė.

Garbingiems svečiams ir seniūnui S. Rutavičiui atrišus simbolinę juostelę, prasidėjo ,,skaitymai“. Pirmasis ženklas ant akmens – ŽELVA. Toks gyvenvietės vardas žemėlapyje atsirado tik 1920 m., iki tol vietovė vadinta Pozelva, Padzelve. Pozelva, o ne Antazelvė, buvęs ir pirmasis pavadinimas. Tai mums padėjo išsiaiškinti istorikė Arimeta Vojevodskaitė ir almanacho ,,Eskizai“ redaktorius Vytutas Česnaitis. Suradę tiesą, mes iš savo krašto istorijos galėjome ištrinti Antazelvės vardą, nes taip vadinosi Deltuvos žemių senoji gyvenvietė Molėtų krašte, prie Toliejų ežero, paminėta 1373 m.

Skaitome antrąjį ženklą – Želvos herbą, sukurtą 2000 m. mūsų krašto skulptoriaus Vaido Ramoškos. Jame ne atsitiktinai pavaizduotas žirgas. Iš istorinių šaltinių žinome, kad nuo XVIII a. Želva garsėjo darbinių arklių turgumis, mainais, o sovietmečiu – šviesios atminties Jono Vinckaus įkurtu žirgynu ir jo rengiamomis garsiosiomis žirgų lenktynėmis. Toliau skaitome trečiąjį ženklą – Želvos (Pozelvos) gimimo (pirmojo paminėjimo) metus – 1581, kai vėlyvaisiais viduramžiais kūrėsi lietuvių ir žydų bendruomenės. Tuomet Pozelva ir Pozelvy buvo dovanoti Vilniaus jėzuitams ir XVI a. Pozelvoje, įvertinę patogią geografinę padėtį, kūrėsi žydai.

Sveikinimai, padėkos ir koncertas

Kraštiečių šventė tęsėsi Kultūros namuose – čia skambėjo sveikinimo kalbos, vyko meninė programa ir apdovanojimai.

Seimo narys J. Varžgalys, pasveikinęs želviečius su gražia švente, pagyrė už šio krašto istorijos atradimus ir sklaidą, už Atminties ženklus ir šviesius žmones, už tradicijas ir jų puoselėjimą. Rajono meras D. Varnas pasidžiaugė dalyvavimu tradicinėje Želvos krašto šventėje ir įteikė ukmergietiškų dovanų krepšį pasivaišinti želviečiams ir jų svečiams, o naujoji rajono savivaldybės administracijos direktorė I. Pračkailė prisipažino, kad Želvoje jaučiasi sava, nes netoli nuo miestelio, Virbaluose, buvo jos senelių namai, ji lanko jų kapelius. Tad direktorei smagu dalyvauti želviečių šventėje, jaustis artima. Kalbėjo ir seniūnas S. Rutavičius, jis padėkojo svečiams už prasmingus linkėjimus, o želviečiams – už aktyvumą.

Renginį papuošė nuotaikingas koncertas. Jį pradėjo svečiai – Jonavos kultūros namų kaimo kapela ,,Jonė“. Kolektyve ir groja, ir dainuoja želviškė Jolanta Virbalienė, kuri gražiu pasisveikinimu, šmaikščiais žodžiais nuteikė savo gimtinės žmones aktyviam pasiklausymui, palingavimui, net patrepsėjimui. Jonaviškių dainos buvo graži naujiena – skambios, negirdėtos, kėlė nuotaiką.

Po smagios svečių programos žodį tarė mūsų seniūnaitis, aktyvus švenčių, sportinių rungčių organizatorius ir rėmėjas Antanas Guzelis. Jis piniginėmis premijomis apdovanojo vyrukus, dalyvavusius, sėkmingiausiai pasirodžiusius sporto rungtyse ir nugalėjusius savo varžovus.

Dar vienas šventės materialus akcentas – medžiotojų vaišės arba košės su žvėriena degustavimas ir valgymas. Belaukiant dar vieno koncerto ir skanaujant košių, Želvos bendruomenės pirmininkė Lina Monkevičienė įteikė padėkos raštus ir dovanėles želviečiams už aktyvumą ir pagalbą rengiant šventę, gražinant Kultūros rūmų erdves.

Bene laukiamiausia šventės dalis – atlikėjos Laisvos koncertas, palikęs labai gražų įspūdį. Dainininkė pasirodė paprasta, nuoširdžiai bendraujanti su žiūrovais, mokanti nuteikianti aktyviam jos dainų klausymui ir džiaugsmui. Želviečiai skirstėsi laimingi, geros nuotaikos ir dėkingi už gražią šventę jos organizatoriams – seniūnijai, gimnazijai, bendruomenei ir rėmėjams, kurių šį kartą buvo tikrai daug.

Gedimino GALVYDŽIO nuotraukos

„Išrašytas“ akmuo – trečias skulptoriaus V. Žentelio darbas Želvoje.

Muziejuje su jo vadove susitiko 38-osios laidos abiturientai.