Lietuvos konstitucijos – valstybingumo rašytiniai šaltiniai

Spalio 25 dieną Lietuvoje yra minima Konstitucijos diena. Šią dieną 1992 metais vyko visuotinis referendumas, kuriuo metu žmonės priėmė naują šalies Konstituciją, kurioje atsispindi pagrindiniai demokratiniai principai.

Konstitucija – svarbiausias valstybės įstatymas. Ji teisiškai reglamentuoja valstybės santvarkos pagrindus, aukščiausiųjų valdžios institucijų sistemos ir jos funkcionavimo principus. Kad valstybės valdžia galėtų valdyti, reikia įtvirtinimo, kas yra toji valdžia ir kokius ji turi įgaliojimus, būtent tai ir nusako Konstitucija.

 

Pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai

Lietuvos valstybingumo rašytiniai šaltiniai ir pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai, įtvirtinantys valstybės suverenumą, jos teisinius pagrindus, bajorų luomo teises, varžantys absoliučią monarcho valdžią, yra Lietuvos Statutai, Gegužės trečiosios konstitucija ir ją lydintis Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kurio ypatingą reikšmę liudija šio akto forma, archajiška kalba, o svarbiausia – karaliaus bei jo įpėdinių pareiga laikytis šio akto ir jam prisiekti įžengiant į sostą.

Šiuolaikinės valstybės konstitucionalizmo raidai pirmasis konstitucinės reikšmės turintis dokumentas yra 1918 m. paskelbtas Vasario 16 Aktas. Jame Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratine valstybe su sostine Vilniumi, laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, deklaruojamas tikslas sušaukti demokratiniu būdu renkamą Steigiamąjį Seimą, kuris turi nustatyti valstybės pagrindus, santykius su kitomis valstybėmis.

1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priėmė pirmąją Laikinąją Konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Iki Pirmojo pasaulinio karo galioję teisės aktai palikti galioti tiek, kiek neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams. Panaikintos luomų privilegijos, paskelbta piliečių lygybė prieš įstatymus, nuosavybės neliečiamybė, žodžio, tikybos laisvė ir kita.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė 1918 m. Laikinosios Konstitucijos naują redakciją. Karinė grėsmė valstybingumui vertė sustiprinti vykdomąją valdžią – kolegialų Valstybės Tarybos Prezidiumą pakeitė jos renkamas Valstybės Prezidentas; greta galių, kuriomis anksčiau naudojosi Valstybės Tarybos Prezidiumas, jam suteikta teisė skelbti ne tik Valstybės Tarybos, bet ir Ministrų Kabineto leidžiamus įstatymus, šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas (jos tapo ypač retos).

1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija

1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas priėmė antrąją Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją (įsigaliojo 1920 06 12 ją paskelbus Laikinosios Vyriausybės žiniose). Lietuva paskelbta demokratine respublika, suverenių galių įgyvendinimas pavestas Steigiamajam Seimui (suteikta teisė leisti įstatymus, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą), vykdomoji valdžia – Prezidentui, renkamam Steigiamojo Seimo (faktiškai Prezidentas nebuvo renkamas, jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas), ir Ministrų Kabinetui, atsakingam Steigiamajam Seimui ir turinčiam turėti jo pasitikėjimą. Konstitucija reglamentavo asmens, turto neliečiamybės, tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų laisvę.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (įsigaliojo 1922 08 06 ją paskelbus Vyriausybės žiniose). Preambulėje skelbiama, kad Konstituciją priėmė Lietuvos Tauta per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai.

Valstybės valdžios vykdymas pavedamas Seimui, Vyriausybei ir Teismui. Skelbiamas teismų savarankiškumo principas, Konstitucijos viršenybė, kurios įgyvendinimas pavedamas įstatymų leidėjui. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka.

Atstovaujamoji valdžia pavesta vienerių rūmų Seimui, renkamam visuotiniais rinkimais pagal proporcinę rinkimų sistemą 3 metams.

Vykdomoji valdžia pavesta Vyriausybei, t. y. Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, privalėjusiam turėti Seimo pasitikėjimą. Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės žmogaus teisės, skelbiama valstybės garantuojama apsauga senatvėje, ligos, nedarbo atvejais.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija

1928 m./ gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbta ir įsigaliojo Prezidento pasirašyta antroji (oktrojuotoji) nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurioje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 m. Konstitucija turės būti tikrinama referendumu. Konstitucijoje įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžios sutelkimas Prezidento, kurį 7 metams renka specialių rinkikų kolegija – ypatingieji Tautos atstovai (išrinkti savivaldybių tarybų narių apskrityse), – rankose. Prezidentui (nesant Seimo ar tarp Seimo sesijų) suteikti įgaliojimai vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams baudžiamąsias bylas. Numatyta, kad Seimas bus renkamas proporcine sistema 5 m. kadencijai, bet nenustatytas pirmųjų rinkimų terminas.

1938 m. Lietuvos Konstitucija

1938 m. vasario 11 d. Prezidentui lojalus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, ji įsigaliojo 1938 05 12, t. y. po 3 mėn. Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio demokratinė. Valstybės valdžia skelbiama nedaloma, ją vykdo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

Prezidentą 7 m. renka Tautos atstovai. Pagal Konstituciją Prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, t. p. negali būti traukiamas atsakomybėn. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir baigti Seimo sesijas, šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, Seimui nesant ar tarp jo sesijų leisti įstatymus. Pabrėžiant Prezidento savarankiškumą jis eliminuotas iš Vyriausybės, kuri dabar susidėjo iš Ministro Pirmininko ir ministrų, sudariusių Ministrų Tarybą. Konstitucijoje realiai nustatyta Vyriausybės politinė atsakomybė Prezidentui ir reikalavimas turėti jo pasitikėjimą: sprendimą dėl Ministro Pirmininko skyrimo ir atleidimo, dėl sutikimo iškelti jam baudžiamąją bylą Prezidentas galėjo priimti savarankiškai, tam skirtiems jo aktams nereikėjo kontrasignacijos.

Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas.

LSSR konstitucijos

1940 m. okupacinis SSRS režimas apgaulingai, valstybės vadovui esant užsienyje, pasinaudojo jo asmenine, autoritarine galia paleisti Seimą, išleido naują rinkimų įstatymą ir inkorporavo Lietuvą į SSRS sudėtį. Lietuvos konstitucionalizmo raidą nutraukė 1940–1990 m. SSRS okupacija. 1940 ir 1978 m. okupacinės valdžios primestose konstitucijose buvo įformintas Lietuvos valstybės teritorijos užgrobimas (aneksija) ir neteisėtas prievartinis įtraukimas į svetimos valstybės sudėtį.

Pereinamojo laikotarpio teisės aktai

20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje pasinaudojus SSRS skelbiama kova su biurokratizmu, viešumo, pertvarkos idėjomis buvo priimti politiniam Tautos suvereniteto įtvirtinimui ir valstybingumo atkūrimui svarbūs pereinamojo laikotarpio teisės aktai. 1988 m. spalio 22–23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime buvo priimta rezoliucija „Dėl LTSR suvereniteto sampratos“, suformuluotas tikslas – laisvai veikti tarptautiniuose santykiuose, pasirinkti visuomeninę, politinę sistemą.

1990 m. vasario 7 d. priimtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių likvidavimo“, nustatyta, kad Liaudies Seimo 1940 06 21 Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija yra neteisėta ir negaliojanti, todėl SSRS 1940 08 03 įstatymas „Dėl LTSR priėmimo į TSR Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos su SSRS nesaisto.

Teisės aktai po Kovo 11-osios

SSRS primestas režimas buvo nutrauktas naujai Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (Kovo 11 Aktas), įstatymą „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Juos priėmė 1990 02 24–03 04 Lietuvos žmonių laisva valia išrinktoji LSSR Aukščiausioji Taryba, todėl teisiškai ir kokybiškai tikra atstovaujamosios valdžios institucija, kuri pagal 1990 03 11 deklaraciją „Dėl LTSR AT deputatų įgaliojimų“ buvo laikinai pavadinta Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Pagal 1990 03 11 įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ Lietuvos Aukščiausioji Taryba pavadinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba (1996 Seimo deklaracija pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu).

Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą nuo 1990 03 11 valstybinę valdžią Lietuvoje vykdė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė ir Teismas. Vadovaudamasi 1991 m. vasario 9 d. plebiscito rezultatais, kai daugiau kaip 3/4 rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų pasisakė už Lietuvą kaip nepriklausomą demokratinę valstybę, Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. vasario 11 d. priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas 1992 m. birželio 8 d. priėmė konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“. Šie du konstituciniai aktai tapo Lietuvos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje steigiamoji valdžia – Tauta – referendume priėmė didžiausios teisinės galios pirminį ir tiesiogiai taikomą aktą, kuriuo grindžiami visi kitų valstybės institucijų išleisti teisės aktai. 1992 m. Konstitucijoje įtvirtintas teisės tradicijų perimamumas (preambulėje skelbiama, kad Lietuvių Tauta savo valstybės teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Konstitucijomis), žmogaus teisės paskelbtos prigimtinėmis, įtvirtinta teisės viršenybė, nustatyti nepriklausomos demokratinės valstybės politinės, ekonominės, socialinės santvarkos pagrindai ir siekiai, įtvirtintos esminės įvairių socialinių gyvenimo sričių teisinio reguliavimo kryptys ir gairės įstatymų leidėjui, konstitucinių institutų apsaugos garantijos, nubrėžtos politinės valdžios įgyvendinimo ribos.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Mus remia: