Tarp žydų gelbėtojų – ir prezidento Antano Smetonos sūnėnas

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius skirtas 37 Lietuvos žydų gelbėtojams, iš jų 35 – po mirties.

Tarp apdovanotųjų – ir mūsų kraštiečio, pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus sūnus Antanas. Jam skirtą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių Prezidentūroje surengtoje apdovanojimo ceremonijoje atsiėmė jo dukra Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė.

„Lietuvos žydų genocido atminimo diena – lyg atvira, negyjanti žaizda, iš kurios net ir dabar, daugybei metų praėjus, sklinda skausmas ir sielvartas. Ši diena mums atneša aiškų tragiškos praeities supratimą, be kurio negalėtume adekvačiai įvertinti šių dienų iššūkių“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad mūsų šalies žydų tragedija atėmė iš Lietuvos žmonių ateitį, kurioje būtų užtekę vietos visų tautinių grupių nariams. Beprasmiškas Holokausto nusikaltimas, kurio aukomis tapo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žydų, yra neatšaukiamas ir nepataisomas.

„Tačiau šiandien prisiminsime tuos, kurie didžios neteisybės akivaizdoje neliko abejingi. Tuos, kurie ne nusisuko, o ištiesė ranką artimui savo, rizikuodami tiek savo pačių, tiek ir artimųjų gyvybėmis“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad kiekvienas, kas ryžosi gelbėti ir ginti mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus, dėl vilties teikiančio žmoniškumo metė iššūkį okupaciniam režimui ir rizikavo tiek savo, tiek ir artimųjų gyvybėmis. Jiems įteikiami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai atspindi unikalų žmogišką gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšį.

„Šie valstybės apdovanojimai – tai labai konkreti išraiška šviesių prisiminimų ir dėkingumo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kad palaikytų neblėstantį tikėjimą žmoniškumu“, – sakė prezidentas.

Šalies vadovas paragino ir toliau puoselėti bei saugoti gyvą istorinę atmintį, daugiau ir dažniau stengtis dėl kito žmogaus, auginti savyje amžinąsias atjautos ir pasiaukojimo vertybes.

Garbingas apdovanojimas prezidento A. Smetonos bendravardžiui giminaičiui skirtas už žydės Sonios Balbachienės gelbėjimą.

„Marija Šemetienė (vėliau – Medėmienė) nacių okupuotame Kaune ryžosi išgelbėti savo artimą bičiulę Sonią Balbachienę. Iš pradžių ji atsivedė Sonią į savo namus, vėliau gelbėjant Sonią paprašė savo artimų draugų Antano ir Jadvygos Smetonų pagalbos. Antano ir Jadvygos Smetonų dukra Sigutė Petrauskienė ir M. Medėmienės (Šemetienės) dukra Liucija Lesauskienė (Šemetaitė) savo prisiminimuose rašo, kaip Sonia atsirado Antano ir Jadvygos Smetonų bute ir slapstėsi iki 1944-ųjų vasaros.

Per šią ceremoniją apdovanoti šios gelbėjimo operacijos dalyviai M. Medėmienė ir A. Smetona“, – teigiama Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus parengtame leidinyje.

A. ir J. Smetonos su dukra Sigute Kaune 1989 m.

„Žydė S. Balbachienė su šeima – vokiečiu vyru ir sūnumi Teliku – iki karo gyveno Kaune. Sonios vyras dirbo teisėju Kauno apygardos teisme. Nacių okupacijos metais Sonia su sūnumi pateko į getą. Jos vyras išvyko į Vokietiją, tačiau po kurio laiko grįžo ir jam pavyko iš geto išsivesti sūnų. Sonia liko gete.

Vieną 1943 m. dieną artima Balbachų bičiulė M. Šemetienė (Medėmienė) sutiko Sonią mieste. Marijos vyras Bonifacas Šemetas su Sonios vyru kadaise buvo bendradarbiai. Bonifacas Šemetas mirė 1931 m. po nesėkmingos apendicito operacijos ir tolesnių komplikacijų, būdamas vos 38 m. M. Šemetienė liko našlė su dviem vaikais – dukra Liucija ir vyresniu sūnumi Ričardu, kuris karo metu jau buvo vedęs ir gyveno atskirai. Marija pasikvietė S. Balbachienę pas save į namus. Moterys nutarė, kad Sonia turi palikti getą ir pasiėmusi savo daiktus ateiti gyventi pas M. Šemetienę su dukra Liucija. Tačiau jos abi gyveno vieno kambario bute, todėl buvo nuspręsta, kad visgi Sonia apsigyvens pas artimus Šemetų draugus Antaną ir Jadvygą Smetonas, nes jų namuose yra daugiau vietos.

Ištrūkti iš geto Soniai padėjo „Spindulio“ spaustuvėje Kaune dirbęs Pranas Vocelka, kuris aprūpino moterį paties padirbtais dokumentais.

A. Smetona su žmona Jadvyga, sūnumi Tomu ir dukra Sigute nacių okupacijos metais gyveno Kaune, Žaliakalnyje, Petro Vileišio g. 3. Jadvyga dirbo aktore Kauno jaunojo žiūrovo teatre. Jos vyras Antanas buvo prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus sūnus.

Iš J. Smetonienės dukros S. Smetonaitės-Petrauskienės liudijimo: Kartą mama parsivedė namo kažkokią moterį ir pasakė, kad šita ponia pas mus kurį laiką pagyvens. Mama sakė, kad ji yra tolima mūsų giminaitė ir ją reikia vadinti teta. Ta moteris buvo graži, šviesiaplaukė ir aš, nedrįsdama ją vadinti teta, vadinau ponia teta. Kai pas mus užeidavo kokie nors svetimi žmonės ar šiaip pažįstami, ta ponia visada eidavo į kambarį, į kurį patekti buvo galima tik pro virtuvę ir vonios kambarį. Durys buvo kiek mažesnės negu kitų kambarių ir tėvelis ant tų durų dar prikalė kažkokį paveikslą. Kambarys buvo toks pusiau slaptas. Mama tokį tos ponios elgesį mums su broliu aiškino tuo, kad ji neturi kuo gražiai apsirengti, todėl ir nenori rodytis svetimiems žmonėms.

Kai vokiečių kariuomenė buvo išstumta ir Lietuvą antrąkart okupavo sovietai, Sonia gana greitai išvyko pas savo seserį į Ameriką, kur jau gyveno jos sūnus. Sonios vyras karo metais žuvo.

Po karo M. Šemetienė ištekėjo antrąkart už gydytojo odontologo Adolfo Medėmo ir su dukra Liucija persikraustė į daktaro butą Kaune, Kęstučio gatvėje. M Medėmienė mirė 1956 metais.

Smetonų šeima 1948 m. buvo ištremta į Sibirą. S. Smetonaitė su vyru ir vaiku į Lietuvą sugrįžo 1963 m., vėliau parsivežė ir savo tėvus. Už S. Balbachienės gelbėjimą nacių okupacijos metais J. Smetonienė 1995 m. buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.“

(Ištrauka iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus surinktos medžiagos)

Mus remia: