Bendruomeninius ryšius stiprino pažindami Zarasų kraštą

Laura BUTKUTĖ

Dvidešimtus veiklos metus skaičiuojanti Lyduokių kaimo bendruomenė turi nemažai tradicijų. Viena jų – surinkus į būrį aktyviausius narius, jiems organizuoti pažintines ekskursijas. Tokių kelionių tikslas – stiprinti bendruomenės narių sutelktumą, pasisemti gerosios patirties, žinių, užmegzti draugiškus ryšius. Lyduokiečiai jau yra aplankę nemažai žymesnių Lietuvos vietovių. Vienais metais jie susipažino su Biržų kraštu, kitais keliavo Panemune, pernai vyko į Žemaitiją. Šiais metais surengta išvyka į Zarasų kraštą jau ketvirta.

Bendruomenės pirmininkė Auksė Pusvaškienė papasakojo, kad lyduokiečiai nuolat kviečiami ir skatinami bendrai veiklai. Bendruomenė kasmet kalėdiniu laikotarpiu organizuoja konkursą „Puoškime namus Kalėdoms“. Jame aktyviai dalyvauja nemaža dalis Lyduokiuose ir šalia jų esančiuose kaimuose gyvenančių žmonių. Taip pat bendruomenė skatina gyventojus prižiūrėti, tvarkyti ir gražinti savo namų aplinką.

„Kiekvienais metais konkurso „Puoškime namus Kalėdoms“ ir gražiausiai namų aplinką tvarkantiems gyventojams, kaip padėką už jų aktyvumą bei įsijungimą į bendruomeninę veiklą, rengiame išvyką. Šiemet baigiantis rugpjūčiui vykome susipažinti su Zarasų kraštu. Be to, išvykos metu viešėjome bendruomenėje „Šlyninkos vandens malūnas“, dalyvavome edukacinėje programoje ir pasirašėme bendradarbiavimo sutartį“, – pasakojo A. Pusvaškienė.

Ši kelionė organizuota įgyvendinant Ukmergės rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Stipriname bendruomeninius ryšius pažindami Zarasų kraštą ir jo žmones“.

Pakeliui į Zarasus lyduokiečiai sustojo Salako miestelyje, kurį puošia išskirtinė, pilko, iš tašytų akmenų sumūryto, fasado Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Ant kalnelio įsitaisęs praeito amžiaus pradžios architektūros paminklas palieka įspūdį savo monumentalumu ir aukštu, į dangų šaunančiu bokštu. Pirmoji Salako bažnyčia minima XV a. pradžioje, per šimtmečius dėl gaisrų ir įvairių neramumų šventovė čia atstatyta kelis kartus. O dabartinė bažnyčia baigta 1911 m., bet ir jai nepavyko išvengti negandų – Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai iš bokšto išsivežė varpus, per Antrąjį gana smarkiai nukentėjo viršutinė bokšto dalis, bažnyčios stogas ir vargonai. Pokario metais šventovė buvo suremontuota tiek, kad galėtų veikti, o bokštas visiškai atstatytas tik 1989 m. Išskirtinės architektūros Salako bažnyčia savotiškai simbolizuoja visas lietuvių tautos per šimtmečius patirtas nelaimes.

Iš visų pusių ežerų supamuose Zarasuose išvykos dalyvių laukė puikus gidas Evaldas Dumbravas ir jo vedama apžvalginė ekskursija. Šis miestas – urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija, nuo seno žinomas kaip Lietuvos Šveicarija. Mieste atvykusieji turi galimybę pasigrožėti Zaraso ežeru ir jo salomis nuo miesto vizitine kortele jau spėjusio tapti apžvalgos rato. Septyniolikos metrų aukštyje vienas sudėtingiausių architektūros statinių Lietuvoje atveria vaizdžią ežero panoramą su Didžiąja sala – viena didžiausių salų Lietuvoje.

Lyduokių bendruomenės nariai aplankė Zarasų krašto muziejų ir viešąją biblioteką, kurie veikia XX a. viduryje pastatytoje puikios architektūros progimnazijoje. Vaikščiodami atnaujinta Zaraso ežero krantine, grožėjosi ežero vaizdais, fontanu, prieplaukomis, skulptūromis. Šis beveik 1,5 km takas – vienas iš modernesnių ežero pakrančių sutvarkymo pavyzdžių Lietuvoje.

Ant vaizdingo Nikajos upelės kranto stovinčiame Šlyninkos vandens malūne lyduokiečius pasitiko šio 300 metų iki šių dienų veikiančio unikalaus technikos paveldo statinio šeimininkė ir bendruomenės pirmininkė Regina Veselienė. Ji, anksčiau buvusi malūnininkaitė, o dabar malūninkienė, kartu su vyru malūnininku papasakojo apie malūno gyvenimą, supažindino su išlikusia autentiška įranga. Malūne galima išvysti valcus, senovinį maišų kėlimo ratą, akmenines girnas, senovines svarstykles… Čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Šalia malūno amatų namuose kepama tautinio paveldo ruginė, kvietinė duona, kiti kepiniai, iš čia sumaltų miltų gaminami senoviniai patiekalai.

Šlyninkos vandens malūne keliauninkų laukė iš razavų ruginių miltų iškeptų blynų, kuriuos jie skanavo su spirgų padažu, uogiene, degustacija. Viešnagę svetingame malūne vainikavo bendradarbiavimo sutarties pasirašymas.

Nors laikas bėgo labai greitai, lyduokiečiai namo neskubėjo. Kaip atvykus į Zarasų kraštą neaplankyti senojo Stelmužės ąžuolo! Gidas pasakojo, kad Stelmužės ąžuolas – Lietuvos gamtos pamink-las, vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje ir Baltijos šalyse – seniausias medis. Spėjama, kad jo amžius yra apie tūkstantį ar pusant-ro, o gal net 2000 metų. Ąžuolas yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės. Ąžuolo kamienas, kurį apglėbti reikia dešimties vyrų, yra dvigubai storesnis už bet kurio kito Lietuvoje augančio medžio kamieną.

Apie šį medį sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko su jo viršūne. Legendos pasakoja, kad ja baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti.

Čia pat įsikūrusi Stelmužės dvarvietė, kuri žinoma nuo XVI amžiaus vidurio. Manoma, kad prieš atsirandant dvarui šioje vietoje stovėjo pilis. Nors dvaro rūmai šimtmečiams bėgant ir neišliko, viename įdomesnių kaimų Aukštaitijoje vis dar galima aptikti likučių, liudijančių apie kažkada virusį dvaro gyvenimą. Pagrindinis Stelmužės dvaro komplekso architektūros akcentas – unikali Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. Tai vienas seniausių išlikusių medinės sakralinės architektūros pamink-lų. Maldos namai buvo statomi naudojantis tik pjūklu ir kirviu, jai panaudota tik keletas metalinių vinių. Ypatingą vertę turi unikalus bažnyčios interjeras: nagingi meistrai iš Ventspilio nuvijo puošnias drožinių girliandas, juosiančias altorių ir sakyklą, meistriškai išdrožė ąžuolo lapus, vynuogių kekes, kankorėžius, gėlių žiedus.

Kitas įspūdingas gamtos stebuklas, atsidūręs Stelmužėje – Lygumų akmuo. Kalbama, kad čia jį numetė velnias, norėjęs akmenį užmesti ant bažnyčios, bet to nepadaręs, nes paklydo, o netrukus pradėjo aušti. Nuo to laiko ir guli čia šis 8 metrų ilgio milžinas. Manoma, kad iškasus iš po žemių jį visą, akmuo būtų didesnis net už patį Puntuką.

Atokiau nuo parko stovi Vergų bokštas. Unikalus statinys, kažkada greičiausiai skirtas baudžiauninkams kalinti arba produktams šaldyti, ežero pakrantėje iškilo XVIII amžiuje. Šio bokšto sienos – 0,75 m storio. Statinys yra restauruotas, įrašytas į XVII a. architektūros paminklų sąrašą. Istorijos šaltiniuose užfiksuota, kad, neištvėrę dvaro šeimininkų žiaurumo, baudžiauninkai dažnai bėgdavo iš Stelmužės ar net nusižudydavo.

Lyduokių bendruomenės nariai aplankė ir Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietą prie Ilgio ežero, kuri kasmet pritraukia tūkstančius piligrimų iš Lietuvos ir užsienio. Įprasminant šio piligriminio traukos centro svarbą, ant ežero kranto 2014 metais pastatyta ir pašventinta modernios architektūros koplyčia.

Paskutinė išvykos dalyvių sustojimo vieta – XVIII a. pabaigoje grafų Pliaterių pastatytas Antazavės dvaras ir įkurtas parkas. Jis išsidėstęs nuo rūmų ežero link besileidžiančiose terasose, užima 5,5 ha plotą. Parką puošia tvenkiniai, apatinėje terasoje esantis Žalvės ežeras. Pokario metais dvare buvo įsikūrę Antazavės vaikų globos namai ir vidurinė internatinė mokykla. Dabar čia veikia Zarasų krašto amatų centras. Jame įrengtos medžio drožybos, audimo bei keramikos dirbtuvės, čia galima susipažinti su aukštaitiškais amatais, juos išbandyti ir pasisemti naujos patirties.