Ukmergės sporto centras pradeda naują sezoną

Šiemet Ukmergės sporto centras – neformalaus ugdymo mokykla, skaičiuoja 70-uosius gyvavimo metus. Įstaigoje yra septynių sporto šakų – dziudo imtynių, krepšinio, futbolo, stalo teniso, plaukimo, šachmatų ir lengvosios atletikos – skyriai. Šiais mokslo metais Sporto centre komplektuojamos 47 grupės, jose ugdysis 660 mokinių, dirbs beveik 30 sporto mokytojų.

Su mokyklos direktoriumi Vitalijumi MARTIKONIU, kuris taip pat yra ir krepšinio treneris, kalbėjomės apie įstaigos veiklą, pasiekimus, ateitį.

 – Kaip jūsų mokyklai sekėsi pasiruošti naujiems mokslo metams?

 – Mums mokslo metai prasideda rugsėjo pirmąją, baigiasi pavasarį, gegužės pabaigoje. Tačiau pats ugdymo procesas tęsiasi beveik visus metus, nes jis orientuotas į varžybas. Tarkime, futbolo varžybos jau vyksta, moksleiviai jose dalyvauja. Krepšininkai sezoną pradės spalį. Plaukikai susirinks spalį, kai pradės veikti baseinas.

Kol nėra reguliarių treniruočių, vyksta metodiniai susirinkimai, su treneriais aptariami nauji planai, pasiskirstome savo veiklas, darbo valandas. Rugsėjį prasideda trenerių komplektacija, susitvarkome dokumentus.

– Kokios naujovės Sporto centro laukia šiemet?

– Centriniame stadione, kuriame yra trys futbolo aikštės, prasidės rekonstrukcija. Viena iš jų bus atnaujinama įrengiant dirbtinę dangą, drenažą, vandens nutekėjimo sistemą. Manyčiau, tai didelis pokytis, žingsnis į priekį. Be to, tai leis prailginti treniruočių sezoną lauke. Pavasarį, kai tiktai sušils, galima bus išeiti į lauką ir treniruotis. Pirmoji aikštė – reprezentacinė, joje futbolas bus žaidžiamas ant žolės. Antra aikštė labiau skirta treniruotėms.

Gavę rajono savivaldybės finansavimą, įsigijome naują, devyniolikos vietų mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“.

Krepšiniui skirtų salių Sporto centras kol kas neturi, naudojamės bendrojo ugdymo mokyklų patalpomis. Su rajono valdžia kalbamės apie naujo sporto komplekso statybą. Jame vyktų ne vien sportinė veikla. Esant poreikiui, čia galėtų būti organizuojami koncertai, konferencijos.

Žvelgiant į ateitį, esame numatę gaires. Kalbamės, diskutuojame, ko mes norėtume, kur tai galėtų atsirasti.

Sutvarkius buvusį karinį miestelį, jame yra graži krepšinio ir futbolo aikštelė, kita – skirta tinkliniui.

Laukiame dar vieno projekto. Praeitą vasarą vienas buvęs mūsų mokyklos krepšininkas Nojus Irvickas metimų konkurse laimėjo Ukmergei dirbtinės dangos krepšinio aikštę.

– Panašu, jog sportinių erd-vių Ukmergėje pakanka?

– Taip, jų yra, bet norėtųsi dar daugiau. Jei prie kiekvienos laiptinės bus po krepšinio lentą ar futbolo vartus, sportuojančių vaikų atsiras daugiau. Būtų puiku, kad tėvas su vaiku paspardyti, pamušinėti kamuolį galėtų išėję į savo kiemą, kad nereikėtų važiuoti per visą miestą. Kuo daugiau atsiras tokių vietų, tuo didesnė nauda visiems bus. Vaikams ir miestui. Nereikės sukti galvą, kur išleisti vaiką pajudėti. Jis bus matomas per langą.

Svarbiausia, kad vaikas, grįžęs iš mokyklos, nebūtų paliktas likimo valiai, o turėtų užsiėmimą.

Mano paties geriausi prisiminimai likę iš bendravimo ir laiko, praleisto su komanda bei treneriu. Visokios išvykos, stovyklos… Ne visi tampa čempionais, bet visi prisimena patirtus įspūdžius.

Šventupėje turime sporto bazę, ten nuolatos vyksta stovyklos. Šalia yra upė, stadionas, salės.

– Galbūt ukmergiškiams pasiūlysite ir naujų sporto šakų? Tikriausiai šiemet jau vyks dviračių treniruotės?

– Mes nesame toks didelis miestas, kuris leistų sau rinkti kažkokias naujas, netradicines sporto šakas. Paprasčiausiai tam trūktų vaikų.

Mes esame pasirinkę tokias tradicines, olimpines sporto šakas, kurioms turime bazę, trenerius.

Šiais metais tikimės sulaukti naujų trenerių, vyks natūrali jų kaita. Kiekvienas ateinantis žmogus atsineša kažką savo, ir čia jau bus pokytis.

O dviračių treniruočių Sporto centre nebus, tam mes neturime ir trenerio. Ši sporto šaka mieste bus kultivuojama Ukmergės dviračių klubo iniciatyva, jie surado spe-cialistą, kuris užsiima su vaikais.

– Kaip sekasi tradicinėse sporto šakose?

 – Manau, kad tikrai neblogai. Kai yra įdirbis ir veikiama susikoncentravus, galima laukti gerų rezultatų, tada ateina ir laimėjimų.

Stiprus ir visoje Lietuvoje garsus mūsų dziudo skyrius, jis yra išugdęs ne vieną olimpietį, paruošęs čempionų.

Krepšinio skyrius taip pat gali didžiuotis auklėtinėmis, Europos čempionėmis. Viena iš jų, Rima Valentienė, ilgametė Lietuvos rinktinės kapitonė. Mūsų mokyk-la turi gilias ir geras tradicijas, stengiamės stipriąsias puses išlaikyti ir tobulinti.

– Ar yra tokių sporto šakų, kurių populiarumas krenta?

– To patvirtinti negalėčiau, prasidėjus mokslo metams grupės renkamos stabiliai. Sulaukiu daug skambučių dėl plaukimo treniruočių. Ypač dažnai kreipiasi pradinukų tėvai, kurie suinteresuoti, kad jų vaikai išmoktų plaukti. Rudenį baseine tikrai turime antplūdį. Čia mielai atvyksta ir vaikų darželių auklėtiniai, mes padedame jiems transportu.

– Kaip sudominti vaikus sportine veikla?

– Neformalus ugdymas – laisvai pasirenkamas dalykas. Kai vaikai mažesni, dažniausiai į sporto mokyklą juos atveda tėvai, norėdami, kad po pamokų atžalos būtų kažkuo užsiėmę. Jeigu kalbėtume apie užimtumą vasaros metu, mes organizuojame labai daug vasaros stovyklų, jos vyksta visoms amžiaus grupėms. Taip pat turime dviejų, trijų dienų stovyklas su tėvais. Kitos stovyklos trunka savaitę, dešimt dienų, važiuojame ir į Palangą.

Vyresniems mokiniams renkantis vieną ar kitą veiklą įtakos gali turėti mūsų šalies sporto rinktinių laimėjimai, pasiekimai. Tikrai žinau, kai tik Rūta Meilutytė tapo olimpine čempione ir vieną po kitos skynė pergales, iš karto pasipylė prašymai: „Mes norime būti plaukikais“. Laimi krepšinio rinktinė ir staiga plūsteli norinčiųjų būti krepšininkais…

– Neretai sakoma, kad COVID-19 pandemija ir su ja susiję ribojimai neigiamai atsiliepė jaunosios kartos fiziniam pasiruošimui. Ar pastebite tokių pokyčių?

– Manau, kad kovidiniai metai pėdsakų paliko. Kol kas sunku pasakyti, kaip tai atsilieps vaikų sveikatai. Bet pastebime kažkokį užsisėdėjimą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Fizinio ugdymo mokytojai sako, kad vaikai į užsiėmimus grįžta tarsi apsunkinti, juos daug sunkiau išjudinti.

– Kokioms svarbiausioms varžyboms Sporto centras ruošis šiemet?

– Taip, mes dalyvaujame įvairiausiose varžybose, bet tai nėra mums svarbiausia. Visų pirma, mes ugdome gausų būrį vaikų, o tik po to tarp jų ieškome vadinamųjų perliukų. Ir jų yra. Vieni jų vėliau grįžta čia dirbti, kiti garsina Ukmergę.

Savo darbe mes jaučiame rajono vadovų palaikymą ir paramą. Džiaugiuosi tuo ir tikiu, jog mes tikrai nesustosime, nors ir mažais žingsneliais judėsime į priekį ir pasistengsime, kad Ukmergėje būtų čempionų.

 – Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Adomas ŠEDUIKIS, Vilniaus universiteto studentas

AUTORIAUS nuotrauka