Nuotrauka iš redakcijos archyvo

„Istorinė atmintis - dabarties ir ateities pamatas“

1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias

Didelį darbą nuveikė Sąjūdis

Artėjant Baltijos keliui, koordinacinė akcijos grupė parengė informacinius biuletenius, Seimo tarybai pateikė pasiūlymus dėl scenarijaus, koplytstulpių statymo visame kelio ruože. Buvo prašoma akcijos dalyvių į Baltijos kelią atsivežti radijo imtuvus, trispalves, pasibaigus akcijai surengti mitingus, pasiimti juodų kaspinų ir žvakučių. Jeigu nebūtų galimybės susikibti rankomis, siūlyta ištiesti juodą kaspiną, pastatyti žvakutes tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, kurie nesulaukė šios dienos, negalėjo ateiti ir kartu sustoti. Didelį pasirengimo Baltijos kelio akcijai darbą nuveikė kiekvieno miesto, miestelio, rajono Sąjūdžio atstovai (Baltijos kelio koordinatoriai, miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nariai, rėmimo grupės) ieškodami transporto, kviesdami žmones į akciją, derindami bendrus veiksmus.

Artėjant rugpjūčio 23-ajai, sumanyta iš oro barstyti gėles. Per televiziją, Sąjūdžio laidą „Atgimimo banga“, paprašyta vilniečių į Sąjūdžio būstinę atnešti gėlių. Nuo ankstyvo trečiadienio (rugpjūčio 23-osios) ryto žmonės nešė gėles, jų buvo labai daug, net nesitikėta, kad žmonės ne tik skins gėles iš savo darželių, bet ir pirks. Gėlės buvo dedamos į sunkvežimius, vežamos į Kauną, kraunamos į lėktuvus An-2 ir akcijos metu barstomos iš jų.

Baltijos kelio akcijos išvakarėse Vilniaus Kalnų parke įvyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, kuriame buvo reikalaujama Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus denonsuoti ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Mitingai vyko ir kitur visoje Lietuvoje. Jų metu reikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, pasisakyta už okupantų sukurtos administracijos panaikinimą.

Baltijos kelio akcijos diena

Baltijos kelio akcijos dieną Vilniuje, Dramos teatre, vyko ir Sąjūdžio Seimo VI sesijos posėdis, kuriame po diskusijų priimtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms. Sąjūdžio Seimo sesija truko ilgiau kaip dvi valandas. Sąjūdžio Seimo nariai skubėjo į Baltijos kelią. Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai buvo paskirstyti atitinkamose kelio atkarpose, kad būtų kartu su akcijos dalyviais bei savo rinkėjais. Sąjūdžio būstinėje skubiai buvo spausdinami (rašomąja mašinėle po keletą egzempliorių per kalkę) Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai, kad vykstantieji į Baltijos kelią galėtų juos perskaityti Baltijos kelio akcijos dalyviams.

Po pietų akcijos dalyviai pajudėjo į savo kelio atkarpas. Nuo pat akcijos pradžios, jai prasidėjus ir pasibaigus Sąjūdžio būstinėje (Gedimino pr. 1, Vilnius) netilo telefonai. Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo organizuotai, kolonomis – autobusais, automobiliais, net ir sunkvežimiais. Kolonas geranoriškai lydėjo automobilių inspekcijos, greitosios medicinos pagalbos transportas.

Labai daug dalyvių vyko ir nuosavais lengvaisiais automobiliais. Baltijos kelio koordinatoriai tokio žmonių entuziazmo nesitikėjo, ypač tokio didelio važiuojančiųjų savo lengvaisiais automobiliais skaičiaus. Pradėjo darytis transporto spūstys (po akcijos paaiškėjo, kad, nors spūsčių buvo daug, nebuvo užfiksuotas nė vienas eismo įvykis). Jokie keliai nebuvo pritaikyti tokiam mašinų srautui, daugybė pakilusių Lietuvos žmonių važiavo vienu tikslu – į Baltijos kelią. Važiavo visų kartų žmonės: seneliai, tėvai, vaikai.

Pirmosios spūstys Vilniuje susidarė jau po 14 val. Strigo iš Dzūkijos vykstančios kolonos ir neorganizuotai (daugiausia lengvaisiais automobiliais) važiuojantys akcijos dalyviai. Ant-roji spūstis susidarė atkarpoje Vievis–Maišiagala. Rytų Lietuvos, Suvalkijos akcijos dalyviai nuo Kauno ties Vieviu turėjo sukti į Maišiagalą, o vėliau pasiekti kelią M12, kad patektų į savo stovėjimo atkarpą. Nedraugiškos akcijai jėgos paleido lokomotyvą, važinėjusį pirmyn atgal Vilniaus–Kauno geležinkelio pervaža. Trečioji spūstis susidarė kelyje Kaunas–Ukmergė. Koordinatoriaus Aleksandro Abišalos liudijimu, pakilo daugiau kaip 250 000 Kauno miesto ir aplinkinių rajonų gyventojų: „Žmonės sėdo netgi į maršrutinius autobusus, o jų vairuotojai, gavę dispečerio leidimus, suko į trasą…“ Dėl paleisto lokomotyvo ir Panevėžio mieste, ties geležinkelio pervaža, susidarė spūstis. Šiauliečiai negalėjo laiku atvažiuoti. Po akcijos vienas iš pagrindinių Baltijos kelio koordinatorių Arūnas Grumadas surinko miestų, rajonų Baltijos kelio koordinatorių ataskaitas. Iš šių ataskaitų (nors ne visi jas pateikė) matyti, kad į Baltijos kelią net ir organizuotai kolonomis atvyko gerokai daugiau žmonių negu iš pradžių buvo planuota. Mašinų srautas kai kur judėjo net keturiomis eilėmis. Koordinavimo darbai vyko iš oro, paskelbus per radiją apie transporto spūstis buvo patariama, kuriomis kryptimis važiuoti.

Artėjant 19 val. jau buvo aišku, kad dauguma akcijos dalyvių tikrai laiku nepasieks savo atkarpos. Per radiją akcijos dalyviams buvo patarta 19 val. sustoti ir susikibti rankomis tose vietose, iki kurių pavyko atvažiuoti. Lietuvoje Baltijos kelias turėjo nemažai atšakų, pavyzdžiui, kelio atkarpas nuo Maišiagalos iki Vievio ir nuo Vievio Kauno link, nuo Ukmergės Kauno link ir kitas (jos ne visos žinomos).

Lygiai 19 val. per radiją suskambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo rankomis. Žvilgsniai buvo nukreipti į Vakarus (Baltijos kelyje nuo Vilniaus Talino link žmonės stovėjo dešinėje kelio pusėje). Suplevėsavo daugybė vėliavų, buvo uždegtos žvakutės stalinizmo aukoms atminti. Daugelis žmonių vežėsi koplytstulpius, paminklinius akmenis-atminimo ženklus. Juos statė tose atkarpose, kur stovėjo. Po susikabinimo akcijos daugelyje atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai.

Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Preliminariais duomenimis, dalyvavo apie 2 milijonai žmonių. Manoma, kad vien Lietuvoje jų buvo apie 1 milijonas (pagrindinėje magistralinio kelio M12 atkarpoje buvo daugiau kaip 500 tūkst. akcijos dalyvių, atšakose – apie 300 tūkst.). Žmonės susikibo rankomis ne tik stovėdami kelyje, bet ir miestuose, miesteliuose, kaimuose, savo kiemuose – ten, kur buvo. Akcijoje dalyvavo įvairių tautybių, skirtingos socialinės padėties, įvairias pareigas einantys žmonės. Dalyvavo daug dvasiškių, tremtinių, politinių kalinių, partizanų, jaunimo ir visuomeninių organizacijų atstovų, dalyvavo ir kai kurių rajonų „partinis ūkinis aktyvas“, tačiau aukščiausieji komunistų partijos ir tuometės vadovybės atstovai liko nuošalyje, į Baltijos kelią nevyko. Lietuvoje akcijoje dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir tautinių bendrijų atstovai su savo tautinėmis vėliavomis. Dalyvavo iš Punsko ir Seinų (Lenkija) atvykę lietuviai, taip pat iš kitų šalių į Lietuvą atvykę žmonės. Lietuviai, latviai ir estai susikibo rankomis daugelyje pasaulio valstybių. Akcijoje dalyvavo nemažai žurnalistų iš užsienio. Baltijos kelio akcija pateko į pirmąsias televizijos žinias, pirmuosius laik-raščių puslapius, taip akivaizdžiai laisvajam pasauliui buvo parodydama trijų Baltijos tautų apsisprendimą ir ryžtą siekiant atkurti Nepriklausomybę.

Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, pilietinės visuomenės gebėjimą susitelkti ir vieningai reikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo. Taip pat buvo pademonst-ruotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų visų struktūrų organizuotumas, gebėjimas koordinuoti bei nepaprasta jėga, galinti pakelti vienu metu šimtus tūkstančių žmonių, kartu visiems siekiant svarbaus ir bendro tikslo – atkurti Nepriklausomybę.

Reakcija į Baltijos kelią

Artėjant Baltijos kelio akcijai, Sovietų Sąjungos valdžia ėmėsi oficialių veiksmų. Pirmajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų remiamiems deputatams reikalaujant pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, turint Rusijos demokratinėms jėgoms atstovaujančių deputatų palaikymą, buvo sudaryta komisija „Dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“, vadovaujama Aleksandro Jakovlevo. Ji suformulavo savo išvadas, kurias buvo tikimasi paskelbti artėjant 1989 m. rugpjūčio 23 d. Likus penkioms dienoms iki Baltijos kelio akcijos, šios komisijos pirmininkas SSRS komunistų laik-raštyje pareiškė, kad komisija dar nepadarė galutinių išvadų ir kad „šis slaptasis susitarimas vis dėlto nenulėmė Pabaltijo respublikų politinio ir teisinio statuso“ ir kad „statuso pasikeitimas įvyko dėl kitų įvykių“. Rugpjūčio 15 d. „Pravda“ išspausdino redakcinį straipsnį „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“, kuriame buvo rašoma: „Suaktyvėjo atvirai antitarybinės grupuotės. Aštrinama tautinės isterijos situacija. Atkuriamos buržuazinės visuomeninės-politinės struktūros, veikusios iki 1940 m., tarp jų ir buvusios politinės partijos. Opozicinių jėgų lyderiai kelia vietinius ambicingus reikalavimus perskirstyti valdžią respublikose savo naudai.“

Praėjus trims dienoms po Baltijos kelio akcijos, per SSRS televizijos laidą „Vremia“ buvo perskaitytas SSKP CK pareiškimas „Apie padėtį tarybinio Pabaltijo respublikose“. Rugpjūčio 27 d. šis pareiškimas buvo atspausdintas visuose SSRS dienraščiuose. Šis pareiškimas buvo atspausdintas ir Lietuvos komunistų laikraštyje „Tiesa“. Šiame pareiškime buvo teigiama, kad „Liaudies frontai ir prie jų pritapusios organizacijos rugpjūčio 23 d. surengė masinę akciją, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos.“ Pareiškimas baigėsi ir grasinimais: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. <…> 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykių organizatoriai pasistengė įkaitinti nuotaikas iki tikros nacionalinės isterijos. <…> Kai kur atsirado reali pilietinio konflikto, masinių susirėmimų gatvėse su sunkiais padariniais grėsmė.“ Formuluotė „katastrofiški padariniai tautų gyvybingumui“ reiškė karinės jėgos panaudojimą. Į šį Kremliaus kaltinimą sureagavo SSRS liaudies deputatai, išrinkti Lietuvoje. Rugpjūčio 27 d. buvo išsiųstas laiškas antrajam SSRS liaudies deputatų suvažiavimui ir SSRS komunistų partijos CK generaliniam sek-retoriui Michailui Gorbačiovui, pabrėžiant, kad „ypač pavojinga yra to pareiškimo antikonstitucinė nuostata, nukreipta prieš respublikų ir tautų apsisprendimo teisę.“

SSRS pripažinimas

Ir toliau buvo vilkinama paskelbti komisijos „Dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ išvadas. Kadangi nebuvo leista paskelbti komisijos išvadų, 1989 m. rugsėjo 29 d. Maskvoje buvo surengta spaudos konferencija užsienio žurnalistams, kurioje buvo pareikšta, kad komisija yra parengusi išvadas, tačiau komisijos pirmininkas tai ignoruoja, jų nepasirašydamas.

1989 m. gruodžio mėn. susirinkęs antrasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas patvirtino šios komisijos išvadas. 1989 m. gruodžio 24 d. (Kūčių dieną) ant-rasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. Už šį nutarimą pasisakė, balsavo už 1 435 deputatai, 251 deputatas balsavo prieš, 200 deputatų susilaikė. Balsavime dalyvavo 1 952 deputatai.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Pabaiga. Pradžia Nr. 63.

Mus remia:

 

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas