1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias

Akcija Baltijos kelias – vienas iš svarbiausių istorinių įvykių Baltijos valstybių istorijoje. Baltijos kelias – neprievartinio pasipriešinimo kelias kovoje už savo valstybių Nepriklausomybę. Įsimintiną 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę, kuria trijų Baltijos valstybių Tautos, sujungdamos Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano bokšto Taline, surengė simbolinį referendumą ir susikibusios rankomis kiekviena savo ir kartu 2 milijonų žmonių apsisprendimu nutiesė kelią į Nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, vykdydama Tautos valią, atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę.

 Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija perbraižo Europos žemėlapį

Riba tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių jau buvo nubrėžta 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartimi, arba Molotovo–Ribentropo paktu ir slaptuoju papildomu protokolu. Nors užsienio reikalų ministrai V. Molotovas ir J. Ribentropas šį paktą ir slaptuosius protokolus pasirašė savo valstybių vyriausybių vardu, paktas dar yra vadinamas Stalino ir Hitlerio paktu, nes tikrieji iniciatoriai buvo būtent jie. Taip dvi agresyvios valstybės pasidalijo Rytų Europos valstybes į įtakos zonas, žemėlapyje nubrėždamos nepriklausomų valstybių pasidalijimo skiriamąsias linijas ir numatydamos šių valstybių valstybingumo panaikinimą. Nepriklausoma Lietuva tapo net abiejų šalių teritorinių mainų objektu. Iš pradžių dalis Lietuvos teritorijos buvo Vokietijos interesų zonoje, tačiau 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir nacistinė Vokietija pasirašė keletą slaptųjų protokolų, kuriais nepriklausomos Lietuvos teritorija atiteko (buvo perduota) SSRS įtakai, o 1941 m. sausio 10 d. slaptuoju protokolu, SSRS sumokėjus 7 500 000 aukso dolerių nacistinei Vokietijai, ir Užnemunė buvo perduota SSRS.

Šis nacistinės Vokietijos ir SSRS įvykdytas pasidalijimas priartino Antrojo pasaulinio karo pradžią, lėmė tragišką Lenkijos, Suomijos ir Baltijos valstybių likimą, o Estiją, Latviją ir Lietuvą penkiems dešimtmečiams užsklendė kitapus „geležinės uždangos“. 1940 m. Sovietų Sąjunga, pasinaudojusi Molotovo–Ribentropo paktu ir jo slaptaisiais protokolais, įvykdė agresiją prieš nepriklausomas Baltijos valstybes. Estija, Latvija ir Lietuva neteko valstybingumo, buvo okupuotos ir aneksuotos bei prijungtos prie šalies okupantės SSRS. Prasidėjo masinės represijos, žudymai, trėmimai. Estija, Latvija ir Lietuva penkiems dešimtmečiams buvo išbrauktos iš pasaulio žemėlapių.

Bunda jau Baltija

1988-ieji Baltijos šalyse buvo politinių permainų metai, prasidėjo Atgimimas. 1987 m. pabaigoje, 1988 m. pradžioje Baltijos šalių gyventojai vis aktyviau pradėjo domėtis šalies aktualijomis, kelti gamtosaugos, kultūros, paveldosaugos klausimus, aktyviai dalyvavo sprendžiant savo krašto problemas, viešai buvo diskutuojama apie stalinizmo nusikaltimus, trėmimus, kūrėsi įvairūs klubai, judėjimai. Pirmiausia susikūrė Estijos liaudies frontas (Rahvarinne), o 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijoje, įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė (Sąjūdis). Procesas baigėsi Latvijos liaudies fronto (Tautas fronts) susikūrimu.

Tuo metu Baltijos valstybės gyveno masinių, daugiatūkstantinių mitingų, piketų, laisvos spaudos atsiradimo laikotarpį. Stalino ir Hitlerio paktas, jo slaptieji protokolai buvo nuolat keliami į viešumą ir smerkiami Sąjūdžio mitinguose, spaudoje. 1988 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ Nr. 17 buvo paskelbti Molotovo–Ribent-ropo pakto slaptieji protokolai ir su jais susijusios telegramos.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Rygoje ir Taline Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų organizuotuose daugiatūkstantiniuose mitinguose buvo pasmerktas nusikalstamas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, jie įvertinti kaip nusikalstami.

Nuo Baltijos kelio idėjos iki jos įgyvendinimo

Apie tai, kad būtina rengtis paminėti nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų 50-ąsias metines ir juos pasmerkti pademonstruojant pasauliui Baltijos valstybių siekį atkurti savo Nepriklausomybę, buvo kalbama nuo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingų.

Dar iki Baltijos Asamblėjos susirinkę Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai diskutavo, kaip visiems kartu paminėti šį svarbų įvykį, lėmusį nepriklausomų Baltijos valstybių likimą. Estai pasiūlė susijungti gyvąja žmonių grandine. Iš pradžių kilo idėja, kad gyvoji žmonių grandinė galėtų jungti ne tik tris Baltijos valstybes, bet ir Lenkiją, t. y. sujungti nusikalstamo pakto ir slaptųjų protokolų aukų sostines Taliną, Rygą, Vilnių ir Varšuvą. Tačiau diskusijose, išanalizavus situaciją, buvo prieita prie bendros nuomonės, kad SSRS ypač stipriai kontroliuoja sienas ir gyvoji žmonių grandinė, jungianti Baltijos valstybes ir Lenkiją bus nutraukta. Atsisakyta ir idėjos sujungti Besarabiją per Gudiją ir Ukrainą, nes praktiškai jos nebūtų galima įgyvendinti dėl didelio atstumo ir reikalingo žmonių skaičiaus. Diskutuota ir apie tai, kaip ir kur turi būti organizuojama ši gyvoji grandinė. Kaip sunkiai įgyvendinamos atsisakyta idėjos, kad į gyvąją grandinę žmonės Baltijos valstybėse sustotų suformuodami simbolines raides: R – Estijoje, M – Latvijoje, P – Lietuvoje (Molotovo–Ribentropo paktas).

Po ilgų diskusijų 1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu galutinai išrutuliota mintis susieti Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybes gyvąja grandine (estų siūlymas) – Baltijos keliu, jungiančiu tris sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną. Gyvoji grandinė buvo pavadinta Baltijos keliu. Nuspręsta, kad Baltijos kelias vyks rugpjūčio 23 d. 19 val.

Baltijos kelio pirmajame koordinaciniame pasitarime pirmiausia buvo apskaičiuotas atstumas vienam žmogui, t. y. kokio ilgio atstumą užims stovėdamas ištiesęs rankas žmogus. Išmatavus paaiškėjo, kad tai galėtų būti nuo 80 centimetrų iki metro. Suskaičiuoti kilometrai ir apskaičiuota, kad reikia apie 300 000 žmonių. Lietuvoje visas Baltijos kelio (trasa M12 Lietuvoje buvo apie 220 km) ruožas buvo suskirstytas į 50 atkarpų (pažymint 50 kančios ir nelaisvės metų – 50 metų nuo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo). Kad būtų lengviau koordinuoti, visa trasa buvo padalyta į tris atkarpas ir paskirti koordinatoriai. Atkarpą Vilnius–Ukmergė koordinavo Arūnas Grumadas (Vilniaus Sąjūdžio tarybos organizacinės komisijos pirmininkas ir koordinacinio centro kuratorius), atkarpą Ukmergė–Panevėžys – Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas (Kauno Sąjūdžio tarybos nariai), atkarpą Panevėžys–Latvijos siena: nuo Panevėžio iki Pasvalio – Algis Plitnikas ir Rytis Račkauskas (Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai), o nuo Pasvalio iki sienos su Latvija – Algirdas Mulevičius (Pasvalio Sąjūdžio tarybos narys). Suskaičiavus, kad vienam kilometrui reikėtų apie 1,5 tūkst. žmonių, ir atsižvelgus į miestų, rajonų gyventojų skaičių, ypač į miestų, rajonų Sąjūdžio rėmimo grupių skaičių ir jų narių aktyvumą, miestams ir rajonams paskirtos Baltijos kelio atkarpos. Ilgiausia, net 37 kilometrų, atkarpa buvo skirta Vilniaus miestui, ji dar buvo suskirstyta į 8 mažesnes atkarpas. Kaunui ir Kauno rajonui skirta 20 km, Klaipėdai ir Klaipėdos rajonui – 8 km, Ukmergei – 7 km, Panevėžiui – 5 km (Baltijos kelias ėjo per Panevėžio miestą), Šiauliams ir Jonavai – po 4 km, kitiems rajonams – nuo 5 iki vieno kilometro.

Buvo sprendžiama, kaip ir kokiomis transporto priemonėmis suvažiuos žmonės, skaičiuojama, kiek gali susėsti į autobusus, leng-vuosius automobilius. Minimaliam akcijos dalyvių skaičiui atvežti reikėjo apie 75 000 lengvųjų automobilių arba 10 000 tuo metu vyravusių PAZ markės nedidelių autobusų (23 vietos) arba didesnių LAZ markės autobusų (44 sėdimos vietos). Sąjūdžio taryboms reikėjo pasukti galvą, iš kur gauti transportą akcijos dalyviams atvežti organizuotai. Nebuvo aišku, ar nebus trukdoma gauti autobusus iš įmonių, įstaigų ar kolūkių. Savarankiškai važiuoti į Baltijos kelią vien lengvaisiais automobiliais buvo sudėtinga – tuo metu lengvieji automobiliai buvo prabangos prekė ir ne visi juos turėjo. Reikėjo nuspręsti, kokiais maršrutais miestų, rajonų atstovai turėtų suvažiuoti į jiems paskirtą Baltijos kelio atkarpą.

Baltijos kelio pradžia buvo Gedimino pilies bokštas, nuo Gedimino kalno leidosi į Katedros aikštę, vingiavo Neries pakrante, ėjo per Žaliąjį tiltą ir kitu Neries krantu – iki tuometinio Pedagoginio instituto (vėliau – buvusio Edukologijos universiteto), paskui – Ukmergės gatve link autostrados Vilnius–Ukmergė. Nuo Ukmergės link Panevėžio autost-rada dar nebuvo baigta įrengti (neturėjo kietosios dangos, buvo daug skaldos, smėlio, perkasų). Rengiantis akcijai, net svarstyta, ar nebūtų geriau, jei trasa eitų senuoju plentu Ukmergė–Panevėžys, tačiau šio sumanymo atsisakyta.

Taigi, Baltijos kelias ėjo ir dar nebaigta autostrada iki Panevėžio miesto – nuspręsta, kad taip bus lengviau ir saugiau, nes joks kitas transportas nevažiuoja nebaigtu keliu. Prieš pat akciją Sąjūdžio prašymu kelininkai greideriais tik palygino nebaigtą ruožą, kad būtų lengviau sustoti. Toliau trasa (M12 kelias) ėjo per Panevėžio miestą. Nuo Panevėžio iki Latvijos kelias buvo blogiausios kokybės, dideliems srautams nepritaikytas.

Po diskusijų, atsižvelgus į miestų, rajonų atstovų siūlymus, suplanuoti akcijos dalyvių maršrutai: per Vilnių vyks vilniečiai (turėję nuvykti iki 37 km nuo Vilniaus), birštoniečiai, prieniškiai ir dzūkai (Lazdijų, Varėnos, Druskininkų, Alytaus gyventojai); suvalkiečiai turėjo sukti ties Vieviu ir per Maišiagalą pasiekti savo atkarpą, Rytų Lietuvos rajonų atstovai priskirtas atkarpas pasiekė vykdami Molėtų–Kauno kryptimi, Vidurio Lietuvos rajonų atstovai – Kauno–Ukmergės kryptimi, aplinkinių Aukštaitijos rajonų žmonės – rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai – jungiamaisiais keliais (apie 10 km) pasukę link Panevėžio į einančią nebaigtą autostradą; nuo Panevėžio link Lietuvos ir Latvijos sienos akcijos dalyviai važiavo per Panevėžį, o žemaičiai ir pamario krašto gyventojai – per Pasvalį ir jungiamaisiais keliais pasiekė savo atkarpas; biržiečiai turėjo užpildyti 5 km atkarpą ir susijungti su lat-viais pasienyje.

Reikėjo spręsti, kaip Baltijos kelyje bus komunikuojama. Dabar įprastų ryšio priemonių tuo metu nebuvo. Labai daug vilčių turėta, kad pagelbės radijas ir Sąjūdžiui palanki automobilių inspekcija. Buvo svarstoma ir apie aeroklubų pagalbą – gauti 6 lėktuvus „Vilga“ (kauniečiai pasiūlė kreiptis į aeroklubus). Tačiau galimybė visiškai koordinuoti akciją iš oro buvo sužlugdyta. Akcijos išvakarėse uždrausta ne tik naudoti lėktuvus, bet ir apskritai tą dieną skraidyti virš Lietuvos. Tik keleto drąsių, rizikavusių prarasti licencijas ir užsitraukti baudžiamąją atsakomybę žmonių dėka kauniečiams pagelbėjo kooperatyvas „Aviopaslauga“, davęs du lėktuvus An-2 (vadinamuosius kukurūznikus).

B. d.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Mus remia: