„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platintojui ir kovotojui už Lietuvos laisvę Albertui Žilinskui – 90

Arvydas GELŽINIS

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas

 

Albertas Žilinskas gimė 1932 m. gegužės 31 d. Gudeliuose, tuometinėje Ukmergės apskrityje. Baigęs vidurinę mokyklą, 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nors mokėsi labai gerai, buvo pašalintas iš trečio kurso, nes atsisakė stoti į komjaunimą. Jam apskundus akademijos rektoriaus sprendimą LSSR aukštojo mokslo ministerijai, po metų buvo grąžintas ir galėjo tęsti studijas, kurias baigė 1956 m., įgydamas žemės ūkio ekonomisto specialybę.

1956 m. per Vėlines Kauno miesto kapinėse dalyvavo masiškoje spontaniškoje demonstracijoje, kurią sukėlė Vengrijos revoliucijos įvykiai. Tuomet A. Žilinskas buvo milicijos sulaikytas ir administracine tvarka nubaustas dešimčia parų arešto.

1957 m. A. Žilinskas sukūrė atsišaukimo tekstą, skirtą jaunimui, suvažiavusiam į Maskvoje vykusį Tarptautinį jaunimo festivalį. Jame priekaištaujama festivalio dalyviams, kad jų šūkiuose minima tik taika ir draugystė, bet nėra laisvės sąvokos, kai dar tiek daug tautų pasaulyje kenčia svetimų valstybių priespaudą. Atsišaukime buvo akcentuojama, kad nebus pasaulyje taikos, kol pavergtos tautos, tarp jų ir komunistų okupuotos Pabaltijo valstybės, neatgaus savo laisvės. Nuvykęs su draugu į Maskvą 1957 m. rugpjūčio mėnesį atsišaukimus bandė išplatinti.

Lapkričio 6-ąją jo bute atliktos kratos metu buvo rasta Maskvos festivaliui parengto atsišaukimo juodraščių, prieškarinės Lietuvos knygų, žurnalų. Dėl to 1957 m. lapkričio 12 d. jis buvo suimtas ir 1958 m. sausio 29 d. nuteistas pagal 58-10 str. 1 d. šešerius metus kalėti griežtojo režimo lageryje. Buvo kalinamas Javo lageryje Mordovijoje. Ten susipažino su daugelio SSRS pavergtų tautų atstovais, taip pat įkalintais už religinius ir politinius įsitikinimus rusų, ukrainiečių inteligentais, mokslininkais.

Atlikęs bausmę, A. Žilinskas 1963 m. grįžo į Lietuvą. Įstojo į Vilniaus universitetą ir dirbdamas darbininku Skaičiavimo mašinų, vėliau Elektros skaitiklių gamyklose neakivaizdiniu būdu baigė ekonomikos specialybę. Nuo 1975 m. perėjo dirbti į Komunalinio ūkio projektavimo institutą, dirbo inžinieriumi ekonomistu iki 1991 m.

Nuo 1972 m. A. Žilinskas įsijungė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, vėliau kitų pogrindžio leidinių („Aušra“, „Perspektyvos“) platinimą. Palaikė ryšius su Maskvos ir kitų miestų disidentais, keisdavosi abipusiai naudinga informacija, platindavo iš jų gaunamus rusų pogrindžio leidinius, tarp jų ir „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kroniką“).

KGB nujautė, kad A. Žilinskas dalyvauja pogrindžio veikloje, įtarė jį bendraujant su Sergejumi Kovaliovu. Prieš šio disidento areštą likus kelioms dienoms (suimtas Maskvoje 1974 m. gruodžio 27 d.) A. Žilinsko bute ir darbovietėje buvo atliktos kratos, kurių metu namuose rasta keletas egzempliorių „LKB Kronikos“ ir rusų disidentų pogrindžio leidinio „Chronika tekuščich sobytij“, taip pat keletas akademiko Andrejaus Sacharovo vadovaujamo Žmogaus teisių gynimo komiteto pareiškimų.

Per kratą A. Žilinskas sugebėjo sunaikinti Stasio Stungurio išverstos Aleksandro Solženycino knygos „Gulago salynas“ dalies rankraštį. Tris paras buvo laikomas KGB rūsyje ir tardomas. Tačiau KGB tardytojams pritrūko įkalčių jį suimti ir po trijų parų buvo paleistas.

Buvo imtasi kitokios akcijos – pasmerkimo per darbovietę – Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Vėliau jis dar ne kartą buvo sulaikomas ir tardomas: 1976 m. vasario 6 d. ir 1984 m. birželio 19 d. jo bute atliekamos kratos.

Nuo 1976 m. A. Žilinskas talkino A. Solženycino fondo politiniams kaliniams šelpti atstovui Lietuvoje Valerijui Smolkinui. Padėjo jam skirstant Rusijos visuomeninio pagalbos politiniams kaliniams ir jų šeimoms fondo pašalpas Lietuvos politiniams kaliniams ir jų artimiesiems.

A. Žilinskas pasirašė po daugeliu protestų bei pareiškimų dėl neteisėtų lietuvių disidentų suėmimų (1977 m. dėl Viktoro Petkaus arešto, 1980 m. gruodį dėl Petro Cidziko sulaikymo Vytauto Skuodžio teismo metu, 1983 m. kovą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto ir kt.).

1981 m. gegužės mėn. suorganizavo Lietuvos disidentų pasveikinimą akademikui A. Sacharovui 60-mečio proga. 1982 m. sausio mėnesį po Povilo Pečeliūno, Gintauto Iešmanto ir Vytauto Skuodžio teismo proceso, A. Žilinskas su bendraminčiais parengė ir išleido 22-ąjį „Perspektyvų“ numerį, kuriame išsamiai buvo pateiktas teismo proceso aprašymas.

1988 m. birželio 3 d. A. Žilinskas dalyvavo Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame susirinkime, vėliau dirbo Sąjūdžio koordinacinėje taryboje, aktyviai prisidėjo prie jo veiklos plėtojimo. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos politinių kalinių sąjungos įkūrėjų, taip pat vienas iš Lietuvos žmogaus teisių asociacijos steigėjų ir šios asociacijos komiteto narys.

A. Žilinskas (kairėje) ir prof. Bronislovas Genzelis Venclovų namuose-muziejuje 2008 m.

Algirdo Tarvydo nuotrauka iš Venclovų namų-muziejaus rinkinių

Nepriklausomoje Lietuvoje 1992–1996 m. dirbo patarėju Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitete, 1992–1995 m. buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos narys.

A. Žilinsko atsiminimų apie Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą paskelbta knygoje „Kažkas tokio labai tikro: nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“ (2015).

Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. rugpjūčio 21 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu – Riterio kryžiumi. Už dalyvavimą Vengrijos revoliucijos paskatintuose įvykiuose Vengrijos valstybės 2006 m. apdovanotas specialiu diplomu (padėkos raštu) ir medaliu.

Mirė A. Žilinskas 2020 m. sausio 10 d. Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai sąjunginiame politinių kalinių suvažiavime. Pirmoje eilėje priklaupęs (iš kairės trečias) – A. Žilinskas. Leningradas (dabar Sankt Peterburgas), Rusija, 1990 m.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Mus remia: