Bibliotekos patalpos Kauno gatvėje 1948 metais.

„Istorinė atmintis - dabarties ir ateities pamatas“, Kultūra, Naujausi

Bibliotekos įsikūrimas ir pirmieji veiklos metai

Skiriama Vlado Šlaito viešosios bibliotekos šimtmečio jubiliejui (1922–2022)

Sigita ASTIKIENĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

 

KŪRIMASIS IR VEIKLA 1922–1936 METAIS

1922 m. kovo 1 d. mūsų mieste buvo atidarytas vadinamasis Valstybės centralinio knygyno Ukmergės skyrius, kurį galima laikyti viešosios bibliotekos pradžia. Pirmoji bibliotekos vedėja buvo Emilija Lazauskienė. Įstaiga įsikūrė pradžios mokyklų inspektoriaus bute, kur jai buvo skirtas vienas didelis kambarys. Čia įrengtoje skaitykloje stovėjo stalas ir dešimt kėdžių, buvo sukauptas 642 knygų fondas. Knygos būdavo išduodamos antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo 15 iki 18 valandos vakaro, o skaitykla buvo atidaryta kasdien nuo 15 iki 20 valandos. Skaitytojai turėjo galimybę skaityti 18 laikraščių, tarp kurių – ir lenkų kalba. Kasdien apsilankydavo apie dešimt žmonių. Skaitytojų padaugėdavo vasarą bei į bibliotekoje organizuotus kursus susirinkus mokytojams. Tada kasdien ateidavo ir iki trisdešimties lankytojų. Knygas į namus daugiausia imdavo moksleiviai, vietos valdininkai, kareiviai.

Apie bibliotekos atidarymo vietą tikslių duomenų neturima, bet, remiantis senųjų ukmergiškių pasakojimais, manoma, kad 1926 metais skyrius veikė Kauno gatvėje (pastatas neišlikęs). Vėliau perkeltas į Šaulių namus, esančius Kauno g. 40. Ukmergės bibliotekos fondai buvo negausūs, komplektuojami iš Centralinio valstybės knygyno dubletų, vietoje rastų knygų ir gyventojų dovanų. 1923 metų bibliotekos ataskaitoje apgailestaujama, jog biblioteka atsirado per vėlai, nes iš apylinkės dvarų bibliotekų daug knygų jau buvo susirinkę vietos gyventojai.

Iš darbo išėjus pirmajai bibliotekos vedėjai E. Lazauskienei, įstaigos vadovu buvo paskirtas atsargos karininkas Liudas Michalauskas, o nuo 1927 m. balandžio 1 d. – Aleksandras Piešina.

Nuo 1928 m. kovo 1 d. pradėjusiam vedėjauti Petrui Pukui daug dėmesio teko skirti registravimo, katalogavimo darbams, nes dažnai keičiantis bibliotekos vedėjams, knygų fondas nebuvo tinkamai sutvarkytas. 1931 m. liepos mėnesį P. Pukas raštu kreipėsi į Valstybės centralinio knygyno vedėją, prašydamas leisti vienam mėnesiui uždaryti knygyną, kad būtų galima atlikti remontą: išdažyti grindis, nubalinti sienas, sutvarkyti langus bei duris. Sąlygos skaitytojams buvo gerinamos ir vėliau.

1932 metų „Lietuvos aide“ buvo rašoma: „Valdžios Centralinio Knygyno Ukmergės skyriaus pirmykštės patalpos buvo tiesiog nepakenčiamos. Tame pačiame kambaryje tilpo skaitykla, spintos knygoms ir knygyno raštinė. Truputį daugiau žmonių priėjus, nebuvo kur ir apsisukti. Vedėjo pastangomis, nuo rugsėjo mėn. vidurio, knygynas persikėlė į erdvią dviejų kambarių patalpą. Kambariai gražiai atremontuoti. Gerą įspūdį daro. Viename kambaryje patalpino skaityklą, o antrame – biblioteką. Knygyną lanko daug vietos inteligentų, o ypač mokiniai gimnazistai“.

1932 metų leidinyje „Bibliografijos žinios“ džiaugiamasi bibliotekos veikla.

Daugiausia bibliotekoje lankytojai galėjo rasti grožinės literatūros. Pagal perskaitytų knygų skaičių šalyje Ukmergė 1933 metais pateko tarp lyderių – 705 bibliotekos skaitytojams buvo išduota netoli 18 000 leidinių, o pačioje skaitykloje apsilankė daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių. Spaudoje buvo džiaugiamasi Valstybės centralinio knygyno Ukmergės skyriumi, kurio skaitykloje nuolat rinkosi daug žmonių, tačiau gauti paskaityti laikraštį ar žurnalą ne visuomet pavykdavo, nes jų buvo užsakoma per mažai.

1936 metais Lietuvos Respublikos Prezidentui Aantanui Smetonai ir Ministrui Pirmininkui Juozui Tūbeliui pasirašius „Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą“, Valstybės centralinio knygyno Ukmergės skyrius buvo pervadintas Ukmergės viešąja valstybine biblioteka.

POKYČIAI PIRMAISIAIS KARO IR POKARIO METAIS

1937–1938 metais Ukmergės viešajai valstybinei bibliotekai centralizuotai buvo skirta 200 knygų, užprenumeruota 12 pavadinimų laikraščių. Lietuvos Respublikai praradus nepriklausomybę, bibliotekininkystės srityje prasidėjo pertvarkymai: įvesta cenzūra, reikalauta pašalinti veikalus apie prezidentą A. Smetoną ir kitą nepageidaujamą literatūrą. Dideliais tiražais buvo leidžiami Vladimiro Lenino veikalai, fondai pildomi literatūra apie sovietinę valdžią ir SSRS tautų gyvenimą. Nors tuo pačiu metu dideliais kiekiais buvo išimama draudžiama literatūra, tačiau Ukmergės bibliotekos fondai greitai plėtėsi. Biblioteka susidurdavo ir su įvairiomis problemomis: trūko knygų bei spaudos, iš skaityklos dingdavo laikraščiai.

Nuo 1936 metų Ukmergės centralinio valstybės knygyno Ukmergės skyrius tapo Ukmergės viešąja valstybine biblioteka.

Vokiečių okupacijos metais iš bibliotekos fondų buvo išimta 6 150 knygų ir beveik visa 1940–1941 metais gauta politinė literatūra – fonde beliko tik 28 leidiniai. Taip pat buvo keičiami ir neįtikę bibliotekininkai. Tuo metu Ukmergėje dirbo 13 bibliotekininkų, iš kurių 11 buvo atleisti.

Savo veiklą po pertraukos biblioteka pradėjo 1944 metų rugpjūčio mėnesį Kauno gatvėje. Jos patalpos užėmė 107,5 kv. m. Po metų biblioteka jau turėjo 600 skaitytojų. Pastatas Kauno gatvėje bibliotekos veiklai tiko, tačiau patalpoms buvo reikalingas remontas: langų sutvarkymas, spynų pakeitimas, skaityklai reikėjo daugiau suolų, nebuvo jokio apšvietimo. Biblioteka dirbo kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, nuo 14 iki 19 valandos. Knygų fondai tuo metu buvo negausūs, jau du kartus „išvalyti“ nuo tuo metu nepageidaujamos literatūros. Leidiniai į biblioteką atkeliaudavo iš Valstybinio literatūros fondo, buvo sudaromi ir „Knygų rinkėjų“ būreliai, rinkę knygas iš vietos gyventojų. 1946 metais įkurtas viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, kuriame dirbo vienas darbuotojas. Po kelerių metų šis skyrius turėjo apie 800 skaitytojų, nuolat buvo organizuojamos knygų parodos, susitikimai su žymiais rašytojais.

Pirmasis bibliotekos antspaudas.

Nuo pat pirmųjų pokario metų įstaigoje pamažu daugėjo bibliotekininkų, pradėtas vykdyti ir metodinis darbas: viešosios bibliotekos darbuotojai vykdavo į kaimus, kur teikė metodinę ir praktinę pagalbą bibliotekų ir klubų-skaityklų vedėjams. Šiuo laikotarpiu Ukmergės bibliotekos vedėjomis dirbo Vanda Zajančkauskienė (1944–1946), Lėja Chobotienė (1946–1947) bei Elena Auglienė (1947–1951). Nuo 1949 metų lėšos viešųjų bibliotekų knygoms pirkti buvo gaunamos iš šalies biudžeto. Respublikinis bibliotekų kolektorius ėmė siųsti knygas kas ketvirtį, vėliau – ir dažniau. Tais pačiais metais buvo pradėtas inventorinti bibliotekos knygų fondas. Po truputį viešojoje bibliotekoje augo tiek skaitytojų skaičius, tiek literatūros išdavimas.

Bibliotekos įsikūrimas ir veiklos pradžia nebuvo lengva – pirmieji vedėjai įstaigoje dirbo po vieną ir turėjo rūpintis tiek paslaugų teikimu lankytojams, tiek visais buitiniais su įstaigos veikla susijusiais rūpesčiais. Didelį nuostolį biblioteka patyrė karo metais – pasikeitė visi darbuotojai, buvo prarasta dalis leidinių. Pažymėtina, kad biblioteka savo veiklos pradžioje, remdamasi to meto įstatymais, pirmiausiai vykdė tiesiog knygų saugojimo bei kaupimo funkciją, o tik vėliau pradėta rūpintis kultūriniu darbu, metodine veikla, darbuotojų mokymu. Surinkta medžiaga iš periodinės spaudos, kitų leidinių atskleidžia, kad miesto gyventojai gausiai lankėsi bibliotekoje: skaitė knygas, čia mėgo leisti laisvalaikį, taigi, sąlygos įstaigos tolimesnei plėtrai buvo gana palankios.

Nuotraukos iš Vlado Šlaito viešosios bibliotekos archyvų

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas