Lietuvos pasienio policijos Ukmergės baras

Vladas KOVARSKAS

Kraštotyros muziejaus muziejininkas

1920 m. lapkričio 20 dieną, Lietuvai ir Lenkijai sudarius paliaubas, Lenkijos ir Lietuvos pasienyje nustačius demarkacinę liniją, ją saugojo Lietuvos kariuomenė. Ukmergės apskrities ribose šią užduotį vykdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto trečiasis pėstininkų pulkas, kuris 1921 m. rugsėjo 25 d. iš Žiežmarių buvo perkeltas į Ukmergę. Dalis pulko buvo dislokuota mieste, dalis – aplinkiniuose kaimuose, o vieno bataliono pajėgos pakaitomis ir toliau saugojo neutralią zoną.

 

Buvo daug įvykių ir incidentų

Pulkas šią užduotį vykdė iki 1923 m. pabaigos. Tai buvo neramus laikotarpis, pasienyje buvo daug įvykių ir incidentų. Pasinaudoję pulko perdislokavimu, rugsėjo 26 d. lenkų partizanai prasiveržė per demarkacijos liniją ir Melagėnuose užgrobė pulko sandėlius bei gurguolę. Pulko daliniai jau po kelių dienų atsiėmė užgrobtą turtą ir išvijo lenkus iš Kulokiškių ir Pakertiškių kaimų. 1922 m. sausio 1 d. Trečiasis pėstininkų pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki sienos su Latvija. Tai atliko vienas pulko batalionas, kurio štabas įkurtas Utenoje. Kuopų vadai buvo Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Tuo tarpu pulko štabas ir kitos dalys veikė Ukmergės mieste ir rajone. 1922 m. kovo 1 d. pulke tarnavo 60 karininkų, 3 gydytojai, karo kapelionas, 6 karo valdininkai, 15 viršilų, 61 vyr. puskarininkis, 134 jaunesnieji puskarininkiai, 30 grandinių ir 2 608 eiliniai kariai, pulko vadas buvo mjr. Aleksandras Jakaitis.

1922 metų pavasarį padaugėjo lenkų provokacijų. 1922 m., naktį iš balandžio 16 į 17 lenkų partizanai apšaudė lietuvių sargybas, buvusias Valeikiškių, Pakalniškių, Miežonių (į vakarus nuo Dubingių), Kuskų kaimuose. Balandžio 18 d. 2 val. nakties 1-osios kuopos lauko sargybos trečiąją užtvarą, buvusią Kiezių kaime, užpuolė apie 70 lenkų partizanų. Sargybai laiku pastebėjus ir paleidus sutelktąją ugnį, užpuolikai pasitraukė. Balandžio 22 d. lenkai nupjovė apie 300 m telefono kabelio. 24 d. apie 3 val. nakties lenkų partizanai apšaudė 1-osios kuopos 2-osios užkardos barą. Lietuviai pasirengė gynybai, tačiau, neiššovus nė vieno šūvio, lenkai pasitraukė. Tą pačią naktį apie 5 val. ryto iš neutralios zonos apie 20 lenkų apšaudė pulko sargybą Zeimelės kaime. Lietuvių sargybai išsiskleidus grandine ir paleidus ugnį, lenkai pabėgo. Prie Raubiškių ir Laumėnų kaimų buvo nupjauti telefono laidai. 7 val. 40 min. lenkai apšaudė Milžinų kaime buvusius sargybinius. Gegužės 3 d. 1 val. nakties buvo apšaudyta pulko sargyba Aukštakalnio kaime.

1923 m. kovo 14 d. Ambasadorių konferencija Vilnių ir Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai. Pulko štabas liko Ukmergėje, o jo daliniai buvo išdėstyti nuo Latvijos sienos iki Vileikiškių. 1923 m. pulkas buvo perkeltas į Anykščius.

Pasienio policija

1924 m. Lietuvos sienos apsaugą perėmė pasienio policija. Įsteigus Ukmergės pasienio barą, jo būstinė įsikūrė Ukmergėje, Vytauto gatvėje 22 (vėliau perkelta Į Ukmergės apskrities administracinį pastatą Kauno gatvėje). Ukmergės pasienio barui priklausė 70 km ilgio Lietuvos–Lenkijos sienos atkarpa nuo Vilijos (Neries) upės, prie Seimeniškių kaimo, iki Rukolnės kaimo. Sieną saugojo 170 pasienio policijos pareigūnų.

Baro dislokacija

Visa baro teritorija pradžioje buvo suskirstyta į aštuonis rajonus, tačiau jau 1925 m. pradžioje buvo tik šeši rajonai, o nuo 1926 m. liko penki. Pirmas rajonas (būstinė Musininkų k.) – nuo Vilijos (Neries) upės iki ežero Paspežė; antras rajonas (būstinė Širvintų m.) – nuo ežero Paspežė iki Olinavo vienkiemio; trečias rajonas (būstinė Šešuolėliai) – nuo Olinavo vienkiemio iki Avižienių kaimo ir į rytus iki aukštumos 119; ketvirtas rajonas (būstinė Giedraičiai) – nuo aukštumos 119 iki Oljanių ežero; penktas rajonas (būstinė Dubingiai) – nuo Oljanių ežero iki Rukolnės kaimo. Barą sudarė 15 sargybų – po 3 sargybas kiekvienam rajonui. Toks suskirstymas liko iki 1939 m. pabaigos.

Vadovybė ir sudėtis

Pirmuoju Ukmergės baro viršininku buvo Benediktas Svilas, nuo 1930 iki 1934 m. baro viršininku paskirtas Šneideraitis, o 1934–1940 m. – Jokūbas Liaudanskis. 1938 m. pirmo rajono viršininko pareigas ėjo Vaclovas Talat-Kelpša, antro – Kazys Augis, trečio – Laurynas Jakumas, ketvirto – Petras Šikas, penkto – Augustas Ramanauskas. Tuo metu Ukmergės bare tarnavo 1 baro viršininkas, 5 rajonų viršininkai, 5 vachmistrai, 15 vyr. policininkų ir 133 policininkai, iš viso 159 pareigūnai.

Veikla ir aprūpinimas

Pradėję eiti tarnybą pasieniečiai turėjo 16 arklių: 10 „valdiškų“ ir 6 nuosavus. Nuosaviems arkliams išlaikyti buvo skiriama 95 litai mėnesiui. Pareigūnai buvo apginkluoti rusiškais ir vokiškais šautuvais bei kulkosvaidžiais, taip pat turėjo „Mauzer“ ir „Parabbelium“ tipo pistoletus, kiekvienam šautuvui skirta po 200 šovinių. Ryšiui palaikyti bare buvo 32 km ryšio kabelio. Laikui bėgant aprūpinimas susisiekimo priemonėmis keitėsi – 1938 m. pasieniečiai turėjo 6 arklius ir 26 dviračius. Kiekvienam rajonui skirta po 5 dviračius, jo išlaikymui teko 7 litai mėnesiui. Vidutinė arklio kaina buvo 700 litų, dar 80 litų buvo skiriama ,,apšarvavimui‘‘. Dviračiai buvo ,,NSU‘‘, ,,Hercules‘‘, ,,Prior‘‘ ir kt. modelių, jų kaina svyravo nuo 180 iki 300 litų.

1924 m. pasienio policijai pradėjus tarnybą smarkiai „šlubavo“ pasieniečių drausmė. 1924 m. gegužės 9 d. baro viršininkas gavo skundą, kad pasienio policininkas (pavardė nežinoma) Širvintų valsčiuje Kabaldų kaime šaudo busilus, į gyventojų pastabas nereaguoja. 1924 m. gegužės 20 d. gautas skundas, jog penktojo rajono viršininkas Jankauskas, tik pradėjęs vadovauti rajonui, savivaliauja – Kraujalaidžių kaime, Giedraičių valsčiuje, surengė vakaruškas, į kurias iš visos apylinkės varu varo mergaites. Tais pačiais metais liepos mėnesį gautas dar vienas skundas, kuriame rašoma, kad ketvirto rajono policininkai Jonas Danulevičius, Šimeliūnas ir Surkantas lankosi lenkų pusėje, kur girtauja su lenkų policininkais. Surkantas pavogė iš lenko revolverį ir vėliau jį atidavė Šimeliūnui. Vėlesniais metais panašių skundų negauta.

Pagrindinė pasieniečių užduotis buvo apsaugoti sieną nuo nelegalių perėjimų ir kova su kontrabanda. Dar viena nemaža problema – lenkų pasieniečių provokacijos, sienos riboženklių perkėlimai, pasieniečių apšaudymai ir kita. Arti Ukmergės baro saugomos teritorijos lenkų okupuotoje Lietuvoje nebuvo didesnių miestų ir miestelių, todėl kontrabandos judėjimas buvo nedidelis. Dažniausi sienos pažeidimai – tai giminaičių lankymasis vienų pas kitus. Trečio dešimtmečio pabaigoje, pablogėjus ekonominei padėčiai, kontrabanda šiek tiek suaktyvėjo. Pagrindinės į Lenkiją įvežamos prekės – galvijai, pipirai, sacharinas, tabakas. Iš Lenkijos buvo gabenami rūbai, manufaktūros prekės, kosmetika. 1924–1930 m. konfiskuota kont-rabandos už 9 545 litus. Taip pat sulaikyta 1 511 asmenų, bandžiusių nelegaliai pereiti sieną.

Pasienio įvykiai

1924 m. rugsėjo mėn. 27 d. 20 val. Boro kaime, Širvintų valsčiuje nežinomas asmuo nužudė pasienio policijos Ukmergės baro vyr. sargybinį Joną Baltrūną, manoma, kad ši žūtis susijusi su tarnybine veikla.

1926 m. tarp Aleksandriškio palivarko ir Gailiškių vienkiemio buvo nušautas kontrabandininkas Kernys.

1926 m. birželio 1 d. buvo apšaudytas antro rajono sargybinis Juozas Lapka.

1926 m. lapkričio 28 d. šūviu į ranką buvo sužeistas sargybinis Feliksas Rickevičius.

1928 metų pradžioje trečios sargybos policininkas Adomavičius sulaikė žymų lenkų šnipą Kiedyką, kuris išdavė dar du lenkų šnipus.

1928 m. rugsėjo 21 d. apie 50 lenkų kareivių puolė pirmo rajono sargybą, po susišaudymo lietuvių pasieniečiai atsitraukė, tada lenkai perkėlė sienos riboženklius ir grįžo į Lenkijos pusę.

1929 m. balandžio 18 d. pasienyje buvo suimtas plečkaitininkas Jonas Plepas.

1929 m. balandžio 17 d. prie Dubingių ežero lenkų pasieniečiai sulaikė pasienietį Izidorių Žaką, jį nuginklavę nuvežė į Gavenkų dvarą. Balandžio 25 d. lenkai pasienietį grąžino į Lietuvą.

1930 m. balandžio 21 d. prie Alionių ežero, netoli Poselenkos vienkiemio, buvo peršautas sargybinis Juozas Mačiulis.

1931 m. rugsėjo 20 d. antros sargybos teritorijoje sulaikant į petį buvo peršautas Anisimas Dronovas. Pas jį rasti Ukmergės žydų sinagogoje pavogti šventi raštai.

1933 m. kovo mėn. 23 d. Ukmergės baro sargybinis Jonas Leščius tarnybos reikalais nuvykęs į Musninkų paštą paimti korespondencijos rajonui, į tarnybos vietą negrįžo. Netrukus buvo gauta žinia, kad policininkas J. Leščius sumuštas, be sąmonės guli ant kelio Musninkai–Daubariškis netoli Bajoriškių vėjo malūno. Sargybinis nugabentas į Musninkus, kur jam suteikta pirmoji pagalba. Po kelių dienų J. Leščius mirė ligoninėje.

Pasienis 1938–1940 m.

1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo užmegzti diplomatinius santykius, Vilniaus klausimas ultimatume nebuvo liečiamas. Lietuvos vyriausybė kovo 19 d. ultimatumą priėmė, abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Buvo atstatytas geležinkelių susisiekimas tarp Lietuvos ir Lenkijos, prasidėjo aktyvesnis ir laisvesnis judėjimas per sieną.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo mėnesio pradžioje lenkų pasienio sargyba išsibėgiojo, o prie sienos ėmė plūsti pabėgėliai ir lenkų kariuomenės likučiai. Gyventojai buvo įleidžiami, o kariniai daliniai nuginkluojami ir internuojami. 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, o siena panaikinta, tačiau judėjimas per demarkacinę liniją buvo ribojamas iki pat 1940 m. sausio mėnesio.

Mus remia: