Mintys po kultūros almanacho „Eskizai“ pristatymo

Vilniuje gyvenanti kraštietė poetė, vertėja Irena Tamošiūnaitė-Aršauskienė „Gimtajai žemei“ atsiuntė rašinį, kuriame pasidalino patirtais įspūdžiais dalyvaujant Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ naujo numerio pristatyme, sklaidant leidinio puslapius. Spausdiname kraštietės mintis.
Rugpjūčio mėnesį Deltuvoje, prie paminklo miestelio įkūrimo 800-mečiui, įvyko kultūros almanacho „Eskizai“ 2020 metų Nr. 2 pristatymas.
Pavėluota metais??? Pandemijos nekaltinkime. Žurnalas išleistas, publikuotas, pristatytas, renginys PAVYKO! Negalima neaprašyti!
Jei aš būčiau „Eskizų“ pristatyme kalbėjusi po to, kai perskaičiau almanachą… Tai pasakyčiau, o dabar, – netikėtai pakviesta, pakviesta kaip ir prie pirmųjų sakytojų, griebiausi eilėraščių… gal net ne į temą almanacho minčių vystymuisi…
O „Eskizai“ – nenutrūkstama gija DELTUVOS žemei, žmonėms, keliams, kryžkeliams, Bažnyčiai, jos ir jos žmonių likimams… Unikalu!
Manau, supras, įvertins deltuviškiai, koks šedevras surinktas, surašytas, įrištas ir įteiktas jiems ir jų vaikų, anūkų ateitin. Maža pagiriamojo žodžio vyriausiajam redaktoriui, savą išmoningą koncepciją įtvirtinusiam Vytautui Česnaičiui, matyt, jis visą pandemijos laikotarpį praleido biblio-tekose, archyvuose, tiek žmonių biografijų, darbų, klajonių, tiek vardų, pavardžių, garsinusių Deltuvos žemę ir jos giminių medžių išrašyta, išstudijuota: paliesta jų kūryba, eilėraščiai, portretai ir Bažnyčios varpai. Bitės kelmas ant Bitės kalno. Deltuvoje dirbo Gabrielė Petkevičaitė-BITĖ!
I. Lukoševičiaus Didžiojo 1925 metų statytos bažnyčios altoriaus nuotrauka taip švystelėjo ir savo šviesa Bažnyčios languose perpjovė akių raineles:

amžina šviesa lange
aukštybių šviesa
jai meldžiausi
ji iš dešinės
kaip genetinės tradicijos
simbolis
mano skaudi dešinė ranka
užrašanti šviesą
dešinė akis
apakusi nuo jos atrastos
ir visa tai ratu
šviesa akyse
žmogaus tikėjimas malda
priklaupkime ir ji
nugludins sielą…

A. V. ir O. Kupstų – aktorių, režisierių gyvenimas Ukmergėje, miesto teatro įkūrimas!
Menas, kultūra, kai Olgos Kupstienės paveikslas vėl atmintyje. Prisiminimų rievėse sukyla, girdžiu balsą jos tiek romantikos ir grožio, – ji ne mokė, ne dėstė, o režisavo rusų kalbos pamoką. Kurioje klasėje? Gal penktoje? Pasikvietė savo vyrą Aleksandrą Vytautą į klasę, mes gi visos norėjome būti artistėmis! Ir pasikvietė mus į savo butą Kauno gatvėje! Koks gražus namas, veranda, gėlių darželis… Atsimenu ir jos duk-rų artisčių nuotraukas, berods, Lidija Kupstaitė-Drobnienė ir Aldona Kupstaitė-Vancevičienė.
Vytauto Jancikevičiaus apsakymas, liūdnas pasakojimas apie nužudytą krepšinio faną, nesulaukusį šlovingos Lietuvos krepšinio eros baigties, apie pabėgėlį lietuvį, kuris bėgo nuo savęs ir apsigyveno kaimelyje su įaugusiais į žemę senukų namais ir… griūvančiais kultūros namais su užrašu prie durų: „Jeigu nebus laidotuvių – bus šokiai (šeštadienį). Pradžia 21.00. Rengėjai.“
Oho, kaip valdo plunksną, žodį, vysto situaciją, audrina vaizduotę šis talentingas Deltuvos žemių vaikis!
Svarbiausia, ką aš pastebiu, – koks dėmesingas patikrintojas visada su pagiriamuoju žodžiu ir balsu redaktorius V. Česnaitis; ir aprašomam tolimiausiam iš herojų, kurių kaulelių nebėra ir kapo neįmanoma rast – geriausios savybės, polėkiai jo, buvusio Žmogaus, iškeltos, nupoliruotos, sudėliotos, jau nekalbant apie šalia triūsiančius… čia ir dabar. Netgi kietas mestelėjimas, pastabos, ironija – nežeidžia, nes idealų nebuvo ir nėra, bet „Eskizuose“ pateikiami grynuoliai. Ir ačiū jam už tai, už teisę, progą save parodyti per meilę šiai Žemei.

Vijolės IVANAUSKIENĖS nuotr.