Dažnesnės kalbos klaidos mokinių rašiniuose (ir ne tik juose)

Rasa POVYLIENĖ

Želvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, Ukmergės rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė

Prisipažinkime: taisyklingai gimtąja kalba rašyti ir kalbėti norime kiekvienas. Deja, ne visiems ir ne visada tai sekasi. Tokia jau ta mūsų kalba: skambi, maloni, mylima, bet nelengva – joje daug rašybos, skyrybos, žodžių vartojimo taisyklių, kurias reikia išmanyti. Tačiau įdėmiai, nuoširdžiai mokydamiesi jos vartojimo ypatumų atiduodame ir deramą pagarbą šiam vienam didžiausių iš praeities paveldėtų ir išsaugotų tautos turtų. Tik pradėjęs kalbėti žmogus mokosi pavadinti gimtosios kalbos žodžiais tai, ką mato aplink save. Vėliau, jau pradėjęs lankyti mokyklą, jaunesnėse klasėse mokosi raštingumo pagrindų, dar vėliau – skyrybos, kalbos kultūros dalykų. Taip tobulėja auginamas savo gimtosios kalbos.

Ko jaunam žmogui pavyksta išmokti mokykloje, tikrinama brandos egzaminų metu. Kaip žinia, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas, kitų dalykų gi – pasirenkami. Nemažai vertinant brandos egzamino darbą – rašinį – lemia būtent kalbos taisyklingumas. Jau daug metų taisant abiturientų egzamino rašinius tenka pastebėti, jog juose kartojasi panašios kalbos – rašybos, skyrybos, gramatikos, žodyno – klaidos. Tad tokias, dažniau pasikartojančias, ir norisi apžvelgti. Reikia manyti, jos aktualios ne tik mūsų abiturientams, bet ir kitiems, kuriems rūpi gimtosios lietuvių kalbos vartojimo taisyklingumas.

Taigi pirmiausiai apie rašybos sunkumus. Abiturientai rašiniuose dažnokai painioja e ir ė raides, ypač kai kuriuose žodžiuose: reikia rašyti „pasekmė“ (tai, kas seka), „atvejis“, „abejonė“, „dvejonė“. Klystama rašant ir kai kuriuos tikrinius daiktavardžius: „Sovietų Sąjunga“, netgi, kaip bebūtų keista, žodį „Lietuva“ (juk ji viena), o „lietuviai“ jau reikia rašyti mažąja, nes jų daug. Iš dažniau pasitaikančių rašybos klaidų taip pat norisi išskirti dalelytės „ne“ rašybą. Reikia žinoti, jog ji su įvardžiais, skaitvardžiais, daugeliu prieveiksmių rašoma atskirai: ne visas, ne kiekvienas, ne vienas, ne visada (ši klaida viena dažniausių), ne veltui, ne juokais… Minėtina ir kitų dalelyčių rašyba: vis tiek, vis dėlto, vis vien, visgi. Reikia atkreipti dėmesį į žodelių „ne tik“, „iš tikrųjų“ rašybą (juos, kaip matome, rašome atskirai). Įsidėmėtinos rašybos yra įterpiniai „deja“, „beje“.

Dažnos ir kai kurios gramatikos bei žodyno klaidos. Vartojamas būdo prieveiksmis „senai“ („Ji atrodo senai“) vietoje laiko prieveiksmio „seniai“ („Tai nutiko seniai“), ,,tuo pačiu“ vietoje „taip pat“, „neužilgo“ (taisome „greitai“, „netrukus“), „įtakoti“ (turi būti „lemti“, „daryti įtaką“), „ypatingai“ vietoje „ypač“, „pagrinde“ vietoje „daugiausiai“, „dalinai“ (taisome „iš dalies“).

Kartojasi ir kai kurios skyrybos klaidos. Nemokama skirti šalutinio sakinio, ypač kai jis įsiterpęs į pagrindinį, pavyzdžiui: „Dar vienas poetas, kurio kūryboje dažna tėvynės ilgesio tema, tai Česlovas Milošas.“ Neretai iš vienos pusės kablelis parašomas, o antrasis ir pamirštamas. Dažnos ir išplėstinių dalyvinių pažyminių skyrybos klaidos. Kai šis pažyminys eina po pažymimojo žodžio, tuomet jį skiriame kableliu: „Martyno Mažvydo „Katekizmas“ yra pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais.“ O jei šiuo pažyminiu sakinys nesibaigia, skyrybos ženklai rašomi iš abiejų pusių: „Vincas Kudirka, gyvenęs ir kūręs XIX amžiaus antrojoje pusėje, žinomas kaip „Tautiškos giesmės“ autorius.“ Dar viena dažniau pasitaikanti skyrybos klaida – kai vietoje praleistos sudurtinio tarinio jungties parašomas kablelis, o ne brūkšnys. Tiesa, pagal atnaujintas lietuvių kalbos taisykles brūkšnys šioje vietoje jau nėra būtinas, bet kablelis čia visai netinka. Taigi skirsime: „Maironis (–) vienas garsiausių lietuvių poetų romantikų.“ Tai tik keli dažniau pasitaikantys klaidingi skyrybos atvejai. Dar minėtina įterpinių, priedėlių skyryba ar nemotyvuoti skyrybos atvejai, kai skyrybos ženklai rašomi nesivadovaujant jokiomis taisyklėmis.

Tai tik dažniau mokinių rašiniuose pasitaikančios klaidos. Jų daroma ir kitokių, individualių. Taip pat čia nepaminėtas „nelietuviškas“ rašymas, kai nededama taškų ant ė ar i (o tai pasitaiko itin dažnai), rašomos nelietuviškos kabutės ar netgi sakinys pradedamas…mažąja raide. Aišku, nemažai taisoma ir tokių darbų, kurių autoriai puikiai išmano rašybos, skyrybos, gramatikos taisykles, vartoja taisyklingą, stilingą gimtąją kalbą. Mes, mokytojai, tokiais rašiniais nuoširdžiai džiaugiamės. Taip, kuris gi nenorėtų be priekaištų mokėti savąją kalbą? To trokšta ir mokiniai, ir jų tėveliai. Pastarieji klausia: „Tai ką daryti?“ Vieno atsakymo ir vieno patarimo čia nėra. Svarbu vaikui nuo mažumės skaityti knygas. Puiku, jei vaikas, atėjęs į 1-ąją klasę, jau pats moka skaityti (teigiama, jog būtent tokie mokiniai vėliau patiria mažiau rašybos sunkumų). Su knyga (jokia čia naujiena) reikia draugauti nuolat. Labai svarbus tėvelių pavyzdys: ar jie skaito, ar namuose yra knygų biblioteka. Ir nereikia nusiminti, jei nerašome tobulai: juk mokomės visą gyvenimą, o mūsų gimtoji kalba – tarsi neišsemiama versmė, kaskart prieš mūsų akis atsiverianti savo vaizdingumu, gyvumu, skambumu, įvairove. Taigi svarbu niekada nenutolti nuo šios versmės.

Dovanokime vaikams knygas…

Kai kasmet minime Gimtosios kalbos dienas, vienas iš dažniausiai prisimenamų posakių turbūt būtų garsioji žinomo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio, dar vadinamo bendrinės kalbos tėvu, mintis „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ Iš tiesų, jau nemažai metų mes, lietuvių kalbos mokytojai, stebime, jog mūsų mokiniai noriau mokosi užsienio kalbų, ypač anglų (atsieit, ši kalba lengvesnė, paprastesnė), o gimtosios kalbos žinios, raštingumo įgūdžiai, deja, prastėja… Tokia yra realybė – jauno žmogaus pomėgius, laisvalaikį koreguoja vis modernėjančios informacinės technologijos, vis rečiau į rankas paimama knyga, vis sunkiau įsigilinti į ilgesnį skaitomą tekstą – esą toks šiuolaikinės jaunosios kartos bruožas.

Bet nereikėtų vien skųstis ir dejuoti. Turime ir skaitančių, ir puikiai, be klaidų gimtąja lietuvių kalba rašančių mokinių. Kasmet rajono mokyklose minimos ir Gimtosios kalbos dienos, kurių metu lietuvių kalbos mokytojai siekia atkreipti dar didesnį moksleivių dėmesį į gimtąją kalbą, jos grožį: skambumą, turtingumą, išskirtinumą. Ir šie metai, kai Ukmergė tapo Gimtosios kalbos dienų sostine, ne išimtis. Nors mokomės netradiciniu – virtualiu būdu, bet tai sumaniems ir išradingiems rajono lituanistams nesutrukdė surengti šiai progai skirtų renginių. Rajono mokyklose vyko Gražiausių lietuviškų žodžių rinkimai (šie žodžiai buvo ne tik renkami, bet ir iliustruojami), Raštingumo konkursai, virtualūs susitikimai su žinomais kalbos ir literatūros pasaulio žmonėmis, seniausių bei įdomiausių savo namų bibliotekos knygų pristatymai ir kiti renginiai. Informacija apie šias veiklas buvo viešinama ugdymo įstaigų socialinio tinklo ,,Facebook“ profiliuose, Ukmergės rajono švietimo bendruomenės „Facebook“ tinklapyje „Koja kojon“, kitose informacijos sklaidos priemonėse. Pandemijos meto apribojimai taip pat nesutrukdė organizuoti ir tradicinių šalies mokinių kūrybinių darbų konkursų rajoninio etapo – jaunųjų filologų, epistolinio rašinio. Šiems konkursams pateikta išskirtinių, aukšto lygio darbų, iškeliavusių ir į tolesnį etapą šalyje, kuriame jų autoriai įvertinti prizinėmis vietomis. Vadinasi, gyvenimas nesustojo, o mūsų mokinių, paskatintų savo lietuvių kalbos mokytojų, dėmesys gimtajai kalbai neišblėso.

Tačiau, be abejo, svarbu dėmesį bei meilę gimtajai kalbai ugdyti kasdien, ne tik vasario ir kovo mėnesiais. Ir nebūtina čia atlikti kažkokius didelius, ypatingus darbus. Kartais pakanka pabendravimo su vyresnės kartos žmogumi paklausant jo gyvos, galbūt dar ir tarmiškai vartojamos kalbos, pasakojamų prisiminimų iš vaikystės, jaunystės metų, pokalbio su mama ar tėčiu apie jų vaikystėje mėgtas knygas, galbūt bendras šių knygų paskaitymas, lietuviško filmo ar spektaklio žiūrėjimo (o juk neretai mūsų vaikai jau ir filmus žiūri anglų kalba…). Labai svarbu, kaip, kiek taisyklinga kalba bendraujama namuose, šeimoje – kasdienybėje. Nesinori, jog čia skambėtų grubūs, kartais ir necenzūriniai žodžiai – jaunoji karta labai imli aplinkai, ir jei pavyzdys blogas… Jis labai užkrečia.

Taigi, taisyklingos, gražios gimtosios kalbos puoselėjimas – ne tik mokyklos ir mokytojų misija. Tai ir pačių vaikų, ir jų tėvelių dedamos pastangos. Nors dabar jau ne kiekvienam vaikui knyga, deja, yra geriausia dovana, bet vis tik – dovanokime vaikams knygas, kalbėkimės apie jas, patys skaitykime. Ir džiaukimės, didžiuokimės kalbą viena iš seniausių ir unikaliausių pasaulio kalbų.

Nuotraukose: Želvos gimnazijos 6–7 klasių mokiniai rinko ir iliustravo gražiausius lietuvių kalbos žodžius.