„Etninė kultūra - mūsų gyvenimo vertybės“, Kultūra, Naujausi

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Raimondas RAMANAUSKAS

Muziejininkas 

 

2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais. Ši apybraiža skiriama tragiškai per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Ukmergės žydų bendruomenės istorijai. Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupta nemažai miesto žydų bendruomenės istorinės medžiagos, surinktos Vilniaus ir Kauno archyvuose. Daugiau kaip šimtmetį miesto gyventojų daugumą sudariusių žydų istorija yra labai plati tema, ją liečiantys duomenys vis pildomi. Norėtųsi bent trumpai su ja supažindinti rajono gyventojus.

Pirmasis Ukmergėje – Samuelis?

Kada Ukmergėje apsigyveno pirmieji žydai, tikslių duomenų neturima, aišku tik tai, jog tai įvyko XVII a. antroje pusėje. 1650 m. miesto sklypų savininkų sąrašuose žydiškų pavardžių dar visai nėra, o 1674 m. bažnyčios jurzdikos (bažnyčiai priklausančios miesto dalies) aprašymuose jau minimas krautuvininkas žydas Samuelis – ko gero, pirmasis žydas Ukmergėje.

Prieš revoliuciją Sankt Peterburge išleistoje žydų enciklopedijoje minima, kad jau 1685 m. Ukmergėje galėjo veikti žydų kahalas ir sinagoga. 1721 m. miesto bažnyčios jurzdikoje yra minima sinagoga ir du žydų bravorai.

Nustatė atskiras prievoles

Matyt, tuo metu žydų jurzdikoje gyveno nemažai, nes jiems buvo nurodytos atskiros prievolės. Per Kalėdas jurzdikos žydai turėjo Ukmergės kunigui klebonui duoti 23 auksinus ir 10 grašių, po ketvirtį jaučio ir svarą (apie 400 g) pipirų. Per Velykas – taip pat ketvirtį jaučio ir svarą miltų. Jurzdikoje gyvenantiems žydams ir jų pasamdytiems darbininkams buvo griežtai uždrausta dirbti sekmadieniais. Tuo turėjo asmeniškai rūpintis pats klebonas.

Padidindavo skaičių

1738 m. miesto inventoriuje minimi jau 23 žydų bravorai. Istorikų nuomone, tuomet mieste jau gyveno 40-45 žydų šeimos, apie 250-300 žmonių, kurie buvo įsikūrę daugiausia miesto centre, netoli tuometinės turgavietės. 1765 m. miesto inventoriuje pažymėtos net 143 žydų sodybos. Daugiausia jų buvo prekybininkai, 5 žydai turėjo bravorus. XVIII a. antroje pusėje iš 160 mieste gyvenusių šeimų – 80 žydų. Vis dėlto šios tautybės žmonių skaičiaus mieste didėjimas nebuvo pastovus.

Dažnai XVIII a. kildavę miesto gaisrai, 1794 m. (Kosciuškos) sukilimas prieš rusus, 1812 m. karas su prancūzais labai sumažindavo žydų skaičių, kuris, miestui po gaisrų atsistačius ir karams aprimus, vėl imdavo augti. Pagal 1765 m. surašymo duomenis, Ukmergėje gyveno 716 žydų (didžiausias skaičius XVIII a.), po kelių gaisrų 1776 m. – jau tik 403, o 1812 m. vasarą prancūzams užėmus Ukmergę, bebuvo likę tik 245 žydai (trečdalis prieš 50 metų buvusio skaičiaus). Žydų bendruomenė nuolat skųsdavosi dėl dokumentuose pernelyg padidinto jų skaičiaus ir prašydavo perskaičiuoti bei sumažinti mokesčius. Perskaičiuojant žydų duomenys visada pasitvirtindavo ir mokesčiai būdavo sumažinami.

Seniausias iki šiol išlikęs miesto pastatas – pirtis

Labai vertingas Ukmergės miesto žydų istorijai yra prancūzų okupacijos metu 1812-ųjų rudenį sudarytas Ukmergės miesto sklypų, namų bei jų savininkų surašymas. Iš tuometiniame Ukmergės mieste stovėjusių 239 namų žydams priklausė 164 (daugiau kaip du trečdaliai). Iš jų tik 3 buvo mūriniai. 9 namai pažymėti kaip žydų mėsinės ir karčemos. Atskirai paminėta mūrinė žydų pirtis (seniausias iki šiol išlikęs miesto pastatas, tiksliau – jo griuvėsiai prie Vilkmergėlės upelio) bei mūrinė žydų maldykla su trimis priestatais. Sprendžiant pagal surašymo duomenis, ji buvo dabartinėje Gedimino gatvėje ir iki šių dienų neišliko.

Buvo įvairių profesijų

Kadangi surašymuose kartu būdavo pažymima ir namo šeimininko profesija, yra žinoma, jog 1812 m. Ukmergės žydų tarpe buvo: 24 prekybininkai, 10 siuvėjų, 5 batsiuviai, 5 vežėjai, 4 mėsininkai, 3 katiliai, 3 apsiuvų gamintojai, 3 kailiadirbiai, 2 odininkai, 2 stikliai, 2 smuklininkai, 2 pamokslininkai, 2 malūnininkai (vienas turėjo vandens malūną, kitas – vėjinį), laikrodininkas, mūrininkas, muzikantas cimbolistas, peltakiuotojais, aludaris, kepėjas, stogdengys, stalius. Žydų kahalui Ukmergėje 1812 m. vadovavo Zelikas Joseliovičius.

Mieste – visur žydai

Rusijai užgrobus Lietuvą, XVIII a. pabaigoje, žydų skaičius miestuose smarkiai išaugo. Taip nutiko, nes Lietuvoje negaliojo Rusijos imperijoje veikę sėslumo ribų įstatymai, pagal kuriuos žydams buvo draudžiama gyventi miestuose ir miesteliuose.

Ne išimtis – ir Ukmergė. Joje 1838 m. iš 5 275 gyventojų 3 405 buvo žydai. 1842 m. iš 5 096 gyventojų – 3 459 žydai, 1855 m. iš 5 463 gyventojų – 3 179 žydai, 1891 m. iš 16 448 gyventojų – 10 810 žydų (didžiausias XIX a. žydų procentas, daugiau kaip du trečdaliai miesto gyventojų), 1897 m. iš 13 532 gyventojų – 7 287 žydai.

Tiek viso miesto, tiek žydų gyventojų skaičius ėmė mažėti, kai Ukmergę aplenkė geležinkelis. Tas palaipsnis mažėjimas tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo, bet visą XIX a. ir XX a. pradžioje žydai sudarė daugiau kaip pusę miesto gyventojų. Pagrindiniai jų apgyvendinti rajonai buvo centrinė dalis šalia turgavietės, aplink piliakalnį, paupyje bei dabartiniame Užupyje.

XIX a. vidurio Ukmergės aprašymą yra palikęs lenkų rašytojas Liudvikas Potockis knygoje „Pono Kamertono dienoraščiai“. Ten rašoma: „Pažvelk į žmones Ukmergėje. Neskaitant tarnautojų ir pastovių parapijiečių, neskaitant kariškių, namuose ir gatvėse – visur žydai. Prekiauja, maininkauja, ieško sėkmės. Jie superka ir perparduoda visokiausius produktus, visas verslas, visas judėjimas, visa gyvastis jų rankose, todėl šiokiadieniais ir ypatingai turgaus dienomis jų visur pilna, nelyginant skruzdėlyne. Šabo metu parduotuvės uždarytos, o mieste kaip iššluota. Tačiau greitai ateina vakaras, leidžiasi saulė, ir kiek miesto aikštėje šeštadieniais vaikštinėja elegantiškų moterų! O visos jos Izraelio dukros: jaunos visos gražios, o jei senos, tai buvusios gražuolėmis. Pasipuošusios sulig mūsiškėmis madomis, ažūrinėmis kepuraitėmis, nuosavų plaukų šukuosenomis, nes netikrų plaukų nešioti neleidžiama, apsirengusios audeklinėmis sukniomis ir aksominiais apsiaustais.“

Vestuvės kapinėse

Toje pačioje knygoje aprašytos ir vienos keistos Ukmergės žydų apeigos. 1831 m., 1838 m., 1850 m., 1860 m., 1870 m. miestas kentėjo nuo choleros epidemijos. Vienos iš epidemijų metu pro šalį važiavęs L. Potockis vėliau rašė: „Važiavau pro Ukmergę, kurioje tuomet šėlo cholera. Į Vilnių vedantis pašto kelias ėjo pro žydų kapines. Prisiartinęs prie jų buvau be galo nustebintas, nes išvydau daugybę tarp kapų šokančių žydų. Sustojęs užkalbinau iš tenai einantį seną izraelitą, klausdamas, ką tai galėtų reikšti? Jis atsakė, kadangi Ukmergėje per kelias savaites dėl choleros išmirė trys šimtai žydų, o gydytojai šios baisios ligos neišgydo, tai miesto kahalas kreipėsi į labai išmintingą Kauno rabiną, prašydamas patarimo, o tasai liepė pasninkauti, melstis ir patarė iš savo tarpo išrinkti neturtingiausiųjų jaunavedžių porą, bendrai surinkti jiems kraitį, iškelti vestuves ir jas atšvęsti tarp kapelių. Po kelių savaičių Vilniuje sutikęs Ukmergės žydą, prikibau prie jo, smalsaudamas sužinoti apie tokio keisto kelio užkirtimo ligai pasekmes ir sužinojau, kad nuo to laiko liga paliko žydus ramybėje.“

Valdė visą miesto pramonę

XIX a. Ukmergės žydai buvo monopolizavę medienos ir linų eksportą į Vokietiją. Žydų pirkliai iš Ukmergės buvo „aklimatizavęsi“ Karaliaučiaus, Gdansko ir Štetino biržose. Žydams priklausė malūnai, žydų pirkliai kontroliavo prekybą audiniais, bakalėjinėmis prekėmis ir statybinėmis medžiagomis. Pasak 1837 m. Ukmergės valdininkų ataskaitos vyresnybei: „Žydai užsiima smulkmenine prekyba, laiko užvažiuojamuosius namus ir smukles bei užsiima įvairiais amatais: batsiuvyste, šaltkalvyste, kalvyste, siuvimu ir panašiais darbais“.

Faktiškai beveik visa XIX a. miesto pramonė buvo žydų rankose. Pvz., 1849 m. iš Ukmergėje veikusių 7 odų dirbtuvių, 3 plytinių, 3 alaus daryklų tik 1 plytinė priklausė rusui, o 1855 m. visos miesto įmonės: 1 alaus darykla, 5 odų dirbtuvės, 2 plytinės priklausė žydams. Daugelis šių įmonių buvo smulkios, jose paprastai dirbdavo pats savininkas, kuris kartais samdydavo vieną ar du pagalbininkus (dažniausiai žydus).

Nors to meto dokumentuose plytinės, odų dirbtuvės ar alaus daryklos rusiškai vadinamos fabrikais („Завод“), bet tokiuose „fabrikuose“ nebūdavo jokių mašinų. 1857 m. Kauno gubernijos valdžia dėl aplinkos teršimo ketino uždaryti Ukmergės žydams priklausiusias 9 odų dirbtuves, tačiau atsižvelgiant į dirbtuvių savininkų prašymą, dėl prašytojų neturto nenorint atimti jų prasimaitinimo šaltinio, Rusijos vidaus reikalų ministerija leido dirbtuvėms dirbti iki jos visai nusidėvės, uždraudus jas remontuoti.

B. d.

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • b :
    Nuo piliakalnio - matosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
  • a :
    kuri čia vieta nufotkinta?
Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas