„Pilietiškumas - valstybės ir asmeninės gerovės garantas“, Naujausi, Žmonės

Muzikos mokslo profesorius nepamiršta ir Ukmergės

Mūsų kraštietis profesorius Darius Kučinskas – žymus pianistas, muzikologas, pedagogas. Spalio 1-osios – Tarptautinės muzikos dienos – proga kalbamės su maestro apie jo muzikinę, pedagoginę, mokslinę veiklą.

 

– Papasakokite apie savo kelią į didžiąją muziką.

– Gimiau Ukmergėje, mokiausi tuometinėje II-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Antano Smetonos gimnazija), o kai netoli Dukstynos mikrorajono pastatė naują mokyklą – visa klasė ir mokytojai persikėlėme į ją. Taip pat lankiau ir baigiau Muzikos mokyklą – grojau fortepijonu.

Baigęs 9 klases, būdamas 16-os, tik gavęs pasą išvažiavau į Vilnių. Įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kurią baigęs studijas tęsiau Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). O ją pabaigęs pasukau į muzikos mokslą. Parašiau ir apgyniau menotyros (muzikologijos) disertaciją apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Šiuo metu dėstau muzikos teorinius dalykus Kauno technologijos universitete (Muzikos technologijų ir Elektroninės muzikos studijų programos), vadovauju jau kitų jaunųjų mokslininkų disertacijų rašymui ir gynimui, esu profesorius, taip pat aktyviai reiškiuosi kaip Europos Sąjungos aukštojo mokslo ekspertas – esu vienintelis oficialiai akredituotas Lietuvos ekspertas, dalyvavau vertinant visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, kur vykdomos meno/muzikos studijos, taip pat Almatos (Kazachija) ir net garsiosios Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos veiklą. Paskui save patraukiau ir brolį Antaną. Jis baigė muzikos kompozicijos studijas, taip pat profesorius, mokslų daktaras, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir jau keleri metai yra valstybinio pučiamųjų orkest-ro „Trimitas“ direktorius.

Mūsų tėvai buvo pedagogai, nors ne muzikai, bet muzikalūs. Mama Marija mėgo dainuoti, groti gitara, tėtis Justinas – akordeonu. Mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, poetė, ilgą laiką dirbo Ukmergės vakarinėje-neakivaizdinėje mokykloje. Tėtis – žemės ūkio mašinų specialistas, respublikinio vadovėlio ir kitų dešimties knygų autorius, visą laiką dirbo Ukmergės žemės ūkio technikume (dabar Technologijų ir verslo mokykla). Mums su broliu tėvai buvo didžiulis pavyzdys – tiek darbe, tiek gyvenime. Net ir dabar, kai jų nėra šalia, mintimis su jais pasitariu svarbiausiais klausimais...

– Jūs dirbate ir pedagoginį darbą?

– Kai prieš 20 metų Kauno technologijos universitete buvo įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas, jo dekanu tapo kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Jis ir pakvietė mane, jau įgijusį daktaro laipsnį, kartu su juo kurti naują katedrą, naujas studijų programas, kurios jungtų meną ir technologijas. Universiteto senatui pritarus, 2004 metais įsteigėme „Garso ir vaizdo menų technologijų katedrą“, dvi kadencijas buvau jos vedėju.

Teko viską organizuoti nuo nulio – pačią katedrą, jos pedagogų kolektyvą, studijas, mokslinę ir meninę katedros veiklą, taip pat rūpintis naujų studentų priėmimu, praktikos organizavimu, tarptautinių (Erasmus) kontaktų paieška ir sutarčių pasirašymu. Buvo labai intensyvus, bet įdomus ir kūrybingas darbas. Ir svarbiausia – turėjau labai gerą vadovą (G. Kuprevičių), kuris pasitikėjo darbuotojais, nebuvo smulkmeniškas, suprato reikalo esmę ir leido veikti laisvai ir savarankiškai. Per dešimtmetį mes parengėme virš 100 naujos kartos garso režisierių, aktyvių menininkų, kurie ženkliai kilstelėjo muzikos industrijos lygį Lietuvoje, tapo žinomi ir pripažinti net ir už mūsų šalies ribų. Pavyzdžiui, garso įrašų specialistas Vilius Keras – pirmasis ir vienintelis Lietuvos atstovas, nominuotas Grammy apdovanojimui klasikinės muzikos įrašų srityje. Arba Marius Adomaitis (tarp jaunimo žinomas slapyvardžiu „Ten Walls“) yra vienas ryškiausių Europos klubinės muzikos atstovų. Mūsų nedidelėje katedroje išaugo net du Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai (pats G. Kuprevičius, kompozitorė Zita Bružaitė), vienas Lietuvos mokslo premijos laureatas (prof. Rytis Ambrazevičius), įgijome teisę rengti muzikologijos mokslo daktarus (vienu metu buvome vieninteliai Lietuvoje!). Aš asmeniškai taip pat turėjau galimybę augti profesiškai – pradėjęs darbą dėstytoju, tapau profesoriumi, parengiau ir išleidau keletą knygų, kelias dešimtis mokslo straipsnių, skaičiau pranešimus beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Kinijoje, JAV. Ir dabar esu labai laimingas, kad dirbu viename iš moderniausių ir stipriausių Lietuvos universitetų – Kauno technologijos universitete.

– Kaip vertintumėte muzikos vaidmenį šiandieniniame gyvenime?

– Muzika žmogaus gyvenime visą laiką užėmė ir užima labai svarbią vietą. Tai viena iš mūsų asmenybės saviraiškos formų. Jei žodine kalba mes perteikiame mintis, tai muzika mes išreiškiame jausmus. Nuo to, kiek esame „jausmingi“, priklauso ir mūsų girdima, mėgiama, skleidžiama muzika. Jei ji padeda tau augti, vystyti tavo jausminį pasaulį, tai tokia muzika yra pati geriausia. Ir čia kartais sunku patarti, ar ji turi būti klasikinė, romantinė, ar šiuolaikinė, ar net klubinė. Bet mes taip pat turime nusistovėjusias tradicijas, kurios leidžia mums patiems save atpažinti kaip šio miesto, šios šalies ar kontinento atstovais – tai mūsų protėvių muzika. Tiek liaudies muzika, tiek klasikinė. Manyčiau, kad tradicijos tęstinumas yra viena iš svarbiausių šių dienų gyvenimo aktualijų. Net ir norėdami, negalėtume lengvai persiorientuoti ir perprasti tolimų kraštų muzikos. Tad tik puoselėdami savo tradicijas, jas tęsdami ir propaguodami, galime išsaugoti savo unikalumą ir savitumą. Ir klasikinė muzika, kaip Europos kultūrinio identiteto dalis, mums yra be galo svarbi. Tai ir mūsų pačių identitetas. Juk Lietuvoje Europos muziką mes girdime nuo Vytauto Didžiojo laikų, kai į Vilnių buvo atvežtas pirmasis klavesinas, pastatyti pirmieji vargonai, kai Valdovų rūmuose, iškart po premjerų didžiuosiuose Europos miestuose, buvo atliktos pirmosios operos. Mes natūraliai susieti su Europos tradicija. Tad gerbkime ją ir puoselėkime!

– Praėjusią savaitę vedėte tobulinimo kursus Meno mokykloje. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

– Muzikos mokykla nuo pat jos įkūrimo yra labai svarbi ir reikšminga Ukmergės kultūrinio gyvenimo dalis. Be jos sunku įsivaizduoti miesto meninį gyvenimą. Man asmeniškai muzikos (dabar – Meno) mokykla visuomet asocijavosi su gyvybės šaltiniu, ji tarsi oazė, kur jaunas žmogus gali atsigauti, pasijusti laisvas ir pasitikintis savimi, kurti ir džiaugtis savo kūryba. Man visuomet yra didelis džiaugsmas sugrįžti į šią mokyklą, nes čia sutikau ypatingų mokytojų, pedagogų, kurie mylėjo ir visuomet myli vaikus, stengiasi būti jų vyresniaisiais draugais ir įžvelgti bei atskleisti juose slypinčius didelius talentus. Ačiū Jums, Mokytojai! Tik Jūsų dėka ne tik aš, bet visi, baigę šią mokyklą, yra kitokie. Tikresni, nuoširdesni, žmogiškesni.

Apsilankęs šį kartą mokykloje norėjau pasidalinti ta patirtimi, kurią sukaupiau bendraudamas su kitais muzikais ir kompozitoriais, bei pristatyti jų sukurtus naujus kūrinius muzikos/meno mokykloms. Kartais taip atsitinka, kad nauji kūriniai nepasiekia pedagogų arba jie atkeliauja labai pavėluotai, kai mokinių programos jau sudarytos, konkursai atgroti, pasibaigę mokslo metai. Kaip žinia, sėkmingas repertuaro parinkimas nulemia iki 50 proc. mokymosi sėkmės. Taigi, papasakojau apie mažiau žinomų kompozitorių kūrybą, jų kūrinius, jau atliekamus įvairiuose muzikos festivaliuose, konkursuose. Paskambinau net keletą savo kompozicijų, skirtų pedagoginiam repertuarui. Manau, kad susitikimas buvo abipusiai naudingas.

– Kaip manote, ar pakankama muzikos veikla yra regionuose – pavyzdžiui, Ukmergėje?

– Negaliu pasakyti, ar tos veiklos pakanka, ar ne – ne viską spėju sekti, visur dalyvauti. Tačiau neabejoju, kad ne tik padėkos raštais reikėtų palaikyti tuos, kurie vykdo šią tiesiog šventą misiją – ugdyti jaunąją kartą (ne tik muzikos srityje). Taigi, pagrindinė sąlyga, kad kultūrinis/meninis gyvenimas Ukmergėje galėtų vystytis, yra pagarba pedagogams ir jų darbui. O ta pagarba galėtų pasireikšti pirmiausia per atlygį už visą darbą, kurį atlieka muzikos mokytojai. Tai yra ne tik pamokos su mokiniais, bet ir meninė kultūrinė veikla miestui, kur mokytojai iki šiol dirba „iš idėjos“. Ir mokyklai reikia ne tik lėšų pastatams išlaikyti ar mokytojų atlyginimams. Mokyklai būtina parama jos veiklai puoselėti. Nėra gerai, kai mokytojai vos ne savo lėšomis turi vaikus vežti į festivalius ar konkursus (tai sudėtinė muzikinio ugdymo proceso dalis), o už atvežtus apdovanojimus mokytojui (geriausiu atveju) tik ranką paspaudžia… Na, juk visi suprantame, kad be kryptingo, nuoseklaus finansinio palaikymo neįmanoma jokia kultūrinė meninė veikla. Ar tuo dar reikia abejoti?

Rytoj minint Tarptautinę muzikų, o netrukus – ir Mokytojų dieną, būtų gražu deramai pagerbti visus rajono mokytojus. Žinoma, muzikos mokytojai yra ypatingi. Net ir „iš idėjos“ jie nudirba stebėtinai daug gražių ir prasmingų darbų, kuriais džiaugiasi visas miestas. Kad tas džiaugsmas būtų abipusis, linkėčiau juos pagerbti ne tik padėkos raštais…

– Ačiū už pokalbį.                  

Kalbėjosi

Genovaitė KAZIELIENĖ

D. Kučinskas (viduryje) po seminaro su Meno mokyklos pedagogais.

Klavdijos STEPANOVOS nuotrauka

Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas