Ukmegiškiai Ariogaloje.

„Pilietiškumas - valstybės ir asmeninės gerovės garantas“, Kultūra, Naujausi

Mūsų Lietuva – graži ir turtinga

Aldona KALESNIKIENĖ

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė

 

Rugpjūčio 1-ąją gražiai ir su dideliu džiaugsmu savo kraštui atstovavome Raseinių rajone, Ariogaloje, vykusiame tradiciniame, 30-ajame, tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“.

Kaip ir kasmet, sąskrydis vyko vienoje gražiausių ir tremtiniams brangiausių vietų – Dubysos slėnyje. Renginys prasidėjo eitynėmis, buvo aukojamos šv. Mišios. Po šventės atidarymo koncertavo jungtinis tremtinių choras, partizanų stovykloje vyko jų gyvenimo rekonstrukcija, buvo demonstruojamos uniformos ir ginklai. Diskusijų palapinėje vyko pokalbiai, paskaitos, buvo pristatytos knygos.

Renginyje dalyvavo ir dalyvius sveikino LR prezidentas Gitanas Nausėda, kiti garbingi svečiai.

Mūsų sąjungos nariai, kurių dauguma jau sulaukę garbaus amžiaus, yra aktyvūs, viskuo domisi, nori bendrauti, mielai vyksta į ekskursijas. Nors dėl viruso didesni žmonių susibūrimai ribojami, pagal galimybes savo narius vis pakviečiame į renginius. Neseniai buvome išvykę pasižvalgyti po mūsų gražiąją Lietuvą.

Vieną gražią dieną nemažas būrys ukmergiškių vadinamuoju rojaus keliu palei Nemuną vykome į Jurbarką. Tai vienas vaizdingiausių maršrutų Lietuvoje – iš vienos pusės vingiuoja Nemunas, iš kitos atsiveria piliakalniai, pilys, dvarai...

Pirmas sustojimas buvo Raudondvario pilies dvaras. Tai – didingi, ant aukšto Nemuno kranto stūksantys rūmai. Mus pasitiko dvaro ponios, kurios svetingai priėmė, papasakojo apie dvaro istoriją. Nors rūmai ir pilimi buvo vadinami, turi pilies bruožų – bokštą, šaudymo angas, tačiau gynybinės reikšmės neturėjo. Raudondvaris buvo didikų reprezentaciniai rūmai. Per ilgus amžius pastatai ne kartą rekonstruoti, pertvarkyti. Turėjo ne vieną šeimininką, juos valdė didikai Radvilos, grafai Tiškevičiai. Tai ir mums teko patirti rūmų didingumą, jų grožį, pašokti rūmų šokių, pasivaikščioti po gražų rūmų parką.

Kitas sustojimas – Veliuona. Puikaus gido Gedimino dėka susipažinome su didinga Veliuonos istorija, pamatėme dvarą, išvaikščiojome Veliuonos piliakalnius, Ramybės kalną. Pagerbėme Didįjį kunigaikštį Gediminą sustoję prie jo kapo, pasiklausėme gido skaitomų Gedimino laiškų savo tautos žmonėms apie meilę tėvynei, apie pagarbą žmogui ir lietuvio dvasios stiprybę kovoje su priešais. O atsisveikindami visą Veliuonos grožį pamatėme iš nuostabios, 1644 m. statytos, renesansinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bokšto. Vaizdas buvo nuostabus.

Aplankėme ir renesanso stiliaus rezidencinę Panemunės pilį, vadinamą šio krašto pasididžiavimu. Ji pastatyta ant aukšto Nemuno kranto, pergyvenusi daug pakilimų ir nuosmukių. Susipažinę su pilies istorija, gido lydimi pavaikščioję po pilies labirintus, apžiūrėję Vilniaus dailės akademijos studentų darbų parodą, užlipę į pilies bokštą, patraukėme į pilies svečių salę, kur buvome pavaišinti pietumis.

Keliaudami toliau pasiekėme Raudonės pilį. Ji priskiriama XVI-XVII a. atgimimui, kai Nemunas tapo prekybos keliu. Sužinojome pilies istoriją, kuri skaičiuoja ne vieną šimtmetį, pasivaikščiojome po nuostabiai gražų parką, klausėmės įdomių gidės Elenos pasakojimų, aplankėme pilies pasididžiavimą – bokštą, nuo kurio atsivėrė nuostabi Raudonės miestelio ir Nemuno panorama.

Užsukome ir į Šilinės smuklę – tai architektūrinis paminklas, kuriame yra įsikūręs senovės žvejybos įrankių muziejus, taip pat Panemunių regioninio parko direkcija ir informacijos centras. Čia jauna ir energinga gidė Daiva supažindino, kaip ir su kokiais įrankiais senovėje vykdavo žvejyba Nemune. Taip pat pasivaikščiojome Šilinės pažintiniu taku, pamatėme gražų ąžuolyną.

Dar vienas mūsų sustojimas – Jurbarkas. Šio krašto žmonės didžiuojasi savo istorija, jurbarkiečiais, jų darbais. Vienas iš iškiliųjų kraštiečių yra skulptorius Vincas Grybas.

Menininkų muziejai yra magiškos vietos, lankytojai trokšta pamatyti erdves, kuriose gimė meno kūriniai. Jurbarko dvare tokia magiška vieta, kurioje autentiškumas išlikęs iki šių dienų – tai V. Grybo muziejus. Jis įkurtas 1960 m. skulptoriaus sūnaus Gedimino iniciatyva. Čia V. Grybas sukūrė didžiausius savo paminklus, lig šiol stovinčius įvairiuose Lietuvos miestuose. Muziejuje saugoma autentiška aplinka, kuri leidžia susipažinti su dramatiška gyvenimo ir kūrybos istorija. Gidės, skulptoriaus anūkės, vedami, pamatėme įvairių meno kūrinių maketų: tai ir Vytauto paminklas, Laivės šauklys, daug kitų skulptūrų.

Apžiūrėję Jurbarko miestą, patraukėme namų link. Pavargę, bet pilni įspūdžių ir supratę, kokia graži bei turtinga mūsų Lietuva. Tad mylėkime, didžiuokime ir džiaukimės, kad gyvename šiame krašte.

Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas