Tokijo paralimpiadai besiruošiančią ukmergiškę užgrūdino sportas

Nijolė STUNDŽIENĖ

Dėl pasaulyje siaučiančio koronaviruso šiemet turėjusios vykti Tokijo olimpinės žaidynės perkeltos į 2021-ųjų vasarą. Pasibaigus joms nuo rugpjūčio 24-osios iki rugsėjo 5-osios vyks paralimpiada, kurioje varžysis negalią turintys žmonės iš viso pasaulio. Į Japoniją kartu su Lietuvos rinktine vyks ir 29-erių ukmergiškė, ilgų distancijų bėgikė Aušra Garunkšnytė. Ji taps pirmąja Lietuvos maratonininke moterimi žaidynių istorijoje.

A. Garunkšnytei kelią į paralimpiadą atvėrė 2019 metais Londono maratone užimta ketvirta vieta savo klasėje (T11/T12). Regėjimo negalią turinti sportininkė distanciją įveikė per 3 val. 18 min. 23 sek. Maratonininkė tapo pirmąja Lietuvos atlete, iškovojusia kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes. Tuomet nei Aušra, nei jos treneris Linas Balsys dar nežinojo, kad dėl pasaulyje išplisiančios koronaviruso pandemijos olimpiada bus atidėta metams. Tačiau sportininkė dėl to labai nenusiminė, nes susidariusi situacija jai suteikė galimybę geriau pasiruošti ir fiziškai, ir psichologiškai.

Savo problemų stengiasi neafišuoti

Aušra gimė ir užaugo Ukmergėje, čia gyvena jos tėvai, metais vyresnis brolis, kiti artimieji. Tiesa, gimtąjį miestą mergaitė paliko vos sulaukusi 7-erių. Tėvai nusprendė, kad nuo kūdikystės regėjimo negalią turinčiai dukrai naudingiau bus mokytis Vilniuje, tuometiniame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

„Vieniša nesijaučiau, kas antrą savaitgalį grįždavau į namus, turėjau gerus pedagogus, mane supo draugai“, – mintimis į praeitį nuklydo pašnekovė.

Nors ji nemėgsta kalbėti apie savo negalią, dėl to verkšlenti, tačiau pokalbio metu prisipažino, kad kaire akimi visiškai nemato, o dešine – 6 proc. Žmones Aušra atpažįsta iš balso. „Naujoje erdvėje reikia atidžiau pasižvalgyti. Jei kažką man rodo iš toli, aš nesureaguoju. Žmonėms tenka pasakyti, jog kreipiamasi į mane, – atviravo mergina ir tuoj pat pridūrė, kad savo problemų stengiasi neafišuoti. – Labiau patinka, kai žmonės su manimi bendrauja kaip su sveika, nežino, jog esu silpnaregė“.

Sportuoti pradėjo dar mokykloje

Būdama antroje klasėje ji susipažino su dabartiniu savo treneriu, kūno kultūros mokytoju L. Balsiu, kuris joje įžvelgė gabumų sportui.

„Jau mokykloje pradėjau treniruotis, lankiau lengvosios atletikos maniežą ir nemažai metų buvau vidutinio nuotolio bėgikė, dalyvaudavau varžybose, o prieš trejus metus draugai paskatino bėgti maratoną“, – pasakojo A. Garunkšnytė. Ir pridūrė, jog mokytojui L. Balsiui išėjus dirbti į Lietuvos aklųjų sporto federaciją, ji turėjo kitą trenerį.

Baigusi vidurinę mokyklą Aušra įstojo ir mokėsi tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete, kuriame studijavo socialinę pedagogiką ir žurnalistiką. Po studijų mergina nusprendė siekti sportininkės karjeros.

„Iš pradžių aš savanoriavau Krizinio nėštumo centre, buvau savotiška tarpininke tarp Vilniaus ir Ukmergės, reikalui esant padėdavau savo kraštietėms. Vėliau dirbau viename privačiame sostinės vaikų darželyje auklėtojos asistente. Tačiau ne visada pavykdavo suderinti darbą ir treniruotes. Šiuo metu užsiimu tik sportu, pasiruošimu varžyboms, kad kuo geriau galėčiau atstovauti Lietuvai“, – kalbėjo A. Garunkšnytė.

Norėjo siekti daugiau

Sportininkė sakė, jog seniai svajojo apie ilgesnes distancijas, norėjo dalyvauti pusmaratonio – 21,0975 km – bėgime arba įveikti maratono – 42 km 195 m – nuotolį. Kai Aušra apie tai užsiminė savo treneriui, jų nuomonės išsiskyrė.

Pašnekovė atviravo: „Noras siekti daugiau vėl suvedė su buvusiu kūno kultūros mokytoju L. Balsiu. Jis pats anksčiau dalyvavo paralimpinėse žaidynėse, o 2004 m. Atėnų paralimpiadoje iškovojo bronzos medalį būtent maratono rungtyje. Dabar savo patirtį perduoda man“.

Nuo 2017-ųjų pavasario bėgikė pradėjo dirbti su L. Balsiu ir po pusės metų pasiruošimo pirmą kartą startavo Vilniaus maratone. Deja, kaip pati pripažino, bėgimas buvo „prisvilęs“. Įveikusi pusę distancijos Aušra pavargo ir nenorėjo toliau bėgti, bet trenerio skatinama vis tik finišavo.

„Buvau naivi manydama, kad galiu greitai bėgti“, – pripažino sportininkė. Tačiau jau po mėnesio ji dalyvavo Frankfurto maratone, kuriame galėjo bėgti viena arba su lydinčiu asmeniu. Šįkart distanciją ji įveikė su treneriu, bet ir šį bėgimą pavadino netobulu.

Įkrito į didelę nevilties duobę

Aušra atviravo, jog sportas ją užgrūdino, išugdė daugybę gerų savybių, tarp kurių ji minėjo ir užsispyrimą. Taigi, nors pergalių pirmuosiuose maratonuose bėgikei ir nepavyko pasiekti, netenkino rezultatas, ji nenuleido rankų, treniravosi ir ruošėsi 2018 metų Pirmajam pasaulio taurės etapui Londone. Deja, ir šįkart sportininkė patyrė nesėkmę: „Gal buvo kažkas ne visai gerai su sveikata, gal pritrūko ištvermės. Finišo nepasiekiau.“

Grįžusi į Lietuvą A. Garunkšnytė nutarė suteikti sau antrą šansą ir dalyvauti Kauno maratone. Bet mergina vėl nebaigė distancijos. Po šių varžybų, kaip pasakojo Aušra, ji įkrito į didelę nevilties duobę: „Apgailestavau, kad nesugebu pateisinti dedamų vilčių. Supratau, jog man reikia pagalbos. Tuomet ėmiau dirbti su sporto psichologu, kuris padėjo atsikratyti persekiojusių baimių“.

Pasak Aušros, finišo ji nepasiekdavo, nes iš pradžių pradėdavo per greitai bėgti, o trasos viduryje apleisdavo jėgos, apimdavo panika ir bėgikė pasiduodavo.

„Aš bijodavau žiūrovų dėl jų keliamo triukšmo. Nors jie šaukdami skatindavo bėgti, mane apimdavo baimė, aš negirdėdavau savo minčių, – apie patirtis pasakojo sportininkė – Visa tai išmušdavo iš vėžių. Todėl reikėjo išmokti nebegirdėti, kas vyksta aplinkui, atsiriboti.“

Apie kelialapį net nesvajojo

Antrą kartą dalyvaudama Londono maratone A. Garunkšnytė tiesiog mėgavosi bėgimu ir tai davė rezultatą. Pasak Aušros, bėgimas buvo beveik tobulas, nes jos tikslas buvo paprastas – tik pasiekti finišą.

Mergina pasakojo, jog trasa nebuvo lengva, driekėsi Londono gatvėmis, kalvotais keliais su įvairia danga: „Pusę nuotolio nubėgau nesunkiai, bet 32-ame kilometre pajutau, kad atsilieku nuo grafiko, jautėsi nuovargis, atrodė, jog trepsiu vietoje, norėjosi sėsti ir sėdėti. 36-37-ame kilometre ėmiau girdėti žmonių balsus. Tačiau neleidau sau palūžti, suvokiau, kad negaliu sustoti, privalau užbaigti distanciją. Pajutau, kaip mane pralenkė viena varžovė. Tuomet susiėmiau, sukaupiau jėgas ir pasiekiau finišą“.

Jungtinės Karalystės sostinėje vykusiame maratone sportininkė atstovavo Lietuvai ir bėgo grupėje su dar 10 panašaus regėjimo negalią turinčių sportininkų. Aušra finišavo penkta, distanciją nubėgusi per 3 val. 18 min. 23 s. Ji žinojo, kad pirmi keturi maratoną įveikę bėgikai iškovojo kelialapius į Tokijo paralimpiadą, bet kad tarp jų bus ir ji – nė nesvajojo. Tik vėliau pasiekė informacija, jog ketvirtos vietos laimėtoja buvo diskvalifikuota ir kelialapis atiteko bėgikei iš Lietuvos.

„Pirmas apie tai man pranešė ir pasveikino draugas, o vėliau, susisiekus su treneriu, šis 99 proc. garantavo, kad važiuoju į paralimpines žaidynes, – įspūdžiais dalinosi sportininkė. – Buvau euforijoje. Vėliau emocijos atslūgo ir dabar žinau, kad nieko ypatingo neįvyko, reikia daug ir atsakingai ruoštis“.

Dar geriau Aušra pasirodė tų pačių metų rudenį vykusiame Berlyno maratone, kur 15 sekundžių pagerino asmeninį rekordą ir įrodė esanti verta bilieto į Tokijo paralimpiadą.

Maratono rungtis moterims į Paralimpines žaidynes įtraukta tik 2016 metais. Lietuva iki šiol neturėjo tokios sportininkės, todėl ukmergiškė taps pirmąja šalies maratonininke moterimi žaidynių istorijoje.

Pagerino asmeninį rekordą

Pasak Aušros, tarptautinio lygio bėgimo varžybose dalyviai, turintys regos negalių, skirstomi pagal reitingus, kurie priklauso nuo asmeninių pasiekimų, ir kvalifikaciją. Pastarąją suteikia tarptautinė komisija, kuriai reikia pateikti dokumentus ir atlikti regos medicininę patikrą. A. Garunkšnytei T-12 kvalifikacija buvo suteikta 2018-iais Londone, prieš ten vykusį maratoną. Tačiau ši kvalifikacija buvo skirta tik metams. Todėl 2019-ųjų vasarį Aušra kartu su Lietuvos rinktine dalyvavo Dubajuje vykusiame neįgaliųjų lengvaatlečių „Grand Prix“ varžybų etape. 1 500 metrų distancijoje ji buvo greičiausia ir pelnė aukso medalį. Šių varžybų metu po tarptautinės komisijos patikros sportininkei T-12 kvalifikacija suteikta 4 metams.

Pasak A. Garunkšnytės, tarptautiniai startai naudingi dar ir tuo, jog jų metu yra galimybė reitinguotis, t. y. pagerinti savo vietą sportininkų pasiekimų lentelėje. Todėl ji labai apgailestavo, kai buvo atšauktos šių metų pavasarį planuotos varžybos Japonijoje, neįvyko ir bėgimas Barselonoje.

„Liūdėjau, tarsi būtų atėjusi pasaulio pabaiga“, – juokavo pašnekovė, pridurdama, jog apmaudu, kai ruošiesi, dirbi ir sužinai, kad neturi kur startuoti. Anot sportininkės, pačiai rinktis varžybų jai netenka, tuo rūpinasi, reitingus stebi jos treneris.

Lietuvos paralimpiniui komitetui ir Aklųjų sporto federacijai atstovaujanti sportininkė dalyvauja ir daugelyje mūsų šalyje organizuojamų bėgimų. Šiemet pavasarį, kovo 11-osios proga Vilniuje, Vingio parke, vykusiame maratone „Bėgimas į Laisvę“ Aušra dar kartą pagerino asmeninį rekordą. Distanciją įveikė per 3 val. 4 min. 1 s.

„Mūsų tikslas ir buvo pasiekti geresnį rezultatą, – aiškino Aušra. – Varžybų organizatoriai leido man bėgti su lydinčiais asmenimis, kad nesulėtinčiau tempo. Jų buvo penki, visi bėgikai. Šalia manęs visada buvo du žmonės, kurie kas dešimt kilometrų keitėsi. Šis laikas, per kurį nubėgau maratoną, nėra oficialiai užregistruotas, tai tik mano asmeninis pasiekimas. Tačiau, kaip sakė treneris, olimpiadoje su tokiu rezultatu jau galėčiau pakovoti dėl medalio“.

Širdies draugas – maratonas

Ukmergiškė papasakojo ir apie dabartinių treniruočių grafiką. Tris savaites ji užsiiminėja intensyviai, o vieną savaitę sportuoja mažesniu krūviu. Bėgikė kiekvieną rytą pradeda treniruote, kuri trunka nuo 9 iki 11 valandos, o po pietų, nuo 16.30 valandos, prasideda antra treniruotė. „Po jos jaučiuosi pavargusi, todėl norisi tik į lovą“, – kalbėjo Aušra. O paklausta, ar atranda laiko draugams, poilsiui, patikino, jog savaitgaliais, po rytinės treniruotės, skiria laiko ir laisvalaikio pomėgiams.

„Draugai žino, kad negaliu kasdien su jais susitikti, todėl nepyksta. Bendrus pasibuvimus tenka iš anksto planuoti, – sakė pašnekovė ir patikino, kad ji šiuo metu laisva, o didžiausias ir ištikimiausias širdies draugas yra maratonas.

Bėgioja miesto gatvėmis ir Pivonijos šile

Laisvesnę nuo treniruočių savaitę Aušra stengiasi praleisti namuose, Ukmergėje. Tomis dienomis ją galima išvysti bėgančią miesto gatvėmis. Tiesa, kaip juokavo Aušra, dabar jos pamėgtą trasą sugriovė.

„Man patiko bėgioti dviratininkų taku, kuris driekėsi nuo Ukmergės pieninės link Januškų. Atbėgdavau nuo namų Miškų gatvėje 3 kilometrus ir dar pasportuodavau šiame take, bet dabar dėl kelio remonto darbų jo neliko“, – apgailestavo A. Garunkšnytė.

Bėgikei teko ieškotis kitos treniruočių vietos. Dabar ji dažniau sutinkama Pivonijos miške esančiame sveikatingumo take: „Vasarą vienose varžybose, bėgdama miško taku, užkliuvau ir griūdama pasitempiau rankos riešą. Sakiau, kad niekad į mišką kojos nekelsiu, bet Ukmergėje šį taką pažįstu, žinau, kur koks pakilimas, nelygumas, todėl drąsiai bėgioju.“

Aušra užsiminė ir apie sunkumus, kurie kyla dėl silpno regėjimo. Varžybų metu ji turi įvertinti kelio dangą, pastebėti visus bortelius, atitvarus. Trasoje sportininkė stengiasi nelikti viena, nes gali į ką nors atsitrenkti, ne ten pasukti.

Ji atviravo: „Jei šalia yra dalyvis, kuris bėga mano tempu, bandau nuo jo neatsilikti, taip jį išnaudodama savo tikslais. Man labai nepatinka pilka kelio danga ir pilki atitvarai. Likusi viena kartais kreipiuosi pagalbos į trasoje budinčius savanorius, kurie nurodo kryptį…“

Negalia netrukdo siekti tikslo

Nepaisant šių problemų Aušra stebina optimizmu, pozityviu mąstymu, mokėjimu džiaugtis gyvenimu, mėgautis akimirkomis. Jos nuomone, neužsisklęsti, siekti tikslo, būti drąsia, aktyvia ją išmokė būtent sportas.

„Aš visai nenoriu, kad aplinkiniai žinotų, kad esu silpnaregė. Nes tuomet jie bando man padėti, pagelbėti, o aš noriu būti savarankiška“, – kalbėjo pašnekovė.

Kai ji mokėsi universitete, ilgai niekas nė neįtarė, jog mergina turi regėjimo negalią. Apie tai bendramoksliai sužinojo tik tuomet, kai pirmoje eilėje sėdėjusi studentė vienos dėstytojos paprašė paskaitos medžiagą jai atsiųsti elektroniniu paštu, nes ji nemato, kas rašoma lentoje.

Ukmergiškė aktyviai dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, vyksta į susitikimus. Ji dažiausiai keliauja visuomeniniu transportu, naudojasi kompiuteriu, telefonu, mėgsta skaityti knygas. Nors mokykloje ir mokėsi Brailio rašto, tačiau jo iki galo neįsisavino. Dabar pasirenkamos literatūros tekstai turi būti didesnio bei aiškesnio šrifto, o ekrane Aušra geriau mato baltas raides tamsiame fone.

Vaikystėje ji nešiojo ir akinius, bet juos tekdavo dažnai keisti. „Jų nemėgau, dažnai sudaužydavau. Tai, žiūrėk, į ką nors atsitrenkiau ir rėmelius sulaužiau, tai su broliu susigrūmiau ir skilo stiklas, tai žaisdama virtau…“ – su šypsena dalinosi prisiminimais.

Bėgiojimas, pasak sportininkės, jos regėjimui nekenkia. Tačiau treniruojantis jai negalima kilnoti sunkių svorių, taip pat reikia vengti šuolių.

Kol kas ukmergiškė savo ateitį sieja tik su sportu, ir viliasi tuo užsiiminėti bent iki 2024-ųjų.

„Dabar darbo turiu pakankamai, o vėliau, kai negalėsiu bėgioti, spręsiu, ką veikti gyvenime“, – pokalbiui baigiantis sakė Aušra, kuri šiuo metu turi tik vieną tikslą – kuo geriau pasiruošti Tokijo paralimpinėms žaidynėms.

A. Garunkšnytė dėkinga visiems už palaikymą, moralinę ir materialinę paramą, kuri bėgikei dabar labai reikalinga.

A. Garunkšnytė dažnai apsilanko Ukmergėje.

Kartais sportininkę trasoje lydi jos treneris L. Balsys.

Nuotraukos AUTORĖS ir iš asmeninio A. GARUNKŠNYTĖS archyvo