Į Ukmergę grįžo žydams priklausiusios citros

Loreta EŽERSKYTĖ

Sekmadienio vidurdienį Pivonijos šile esančioje holokausto vietoje kaip ir kasmet paminėtas čia nukankintų ir palaidotų apie 7 tūkst. Ukmergėje ir jos apylinkėse gyvenusių žydų atminimas. Šią tragediją įamžinusio paminklo papėdė ir kapo duobių kauburėliai pasipuošė rudeniniais žiedais. Tradicines žuvusiųjų pagerbimo iškilmes pradėjęs Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas sakė, kad čia esančioje didžiulėje duobėje tilpo kelių šimtų metų Ukmergės krašto žydų istorija.

„Kasmet prisimename šią tragediją, renkamės čia, kad tai nepasikartotų, kad pasakytume tiesą apie 1941-ųjų įvykius“, – pažymėjo A. Taicas.

Amžininkų gretos retėja

Šiųmetinėse iškilmėse dalyvavo Ukmergėje gyvenantys žydai, taip pat atvyko būrelis jų tautiečių iš Kauno, Vilniaus, kitų vietovių. Bėgantys metai retina šiurpių įvykių amžininkų gretas. Nusilenkti savo tautos atstovams renkasi jau kitos kartos žydai. Daugelis jų į tėvų ir senelių žemę atsiveža savo vaikus. Šiemet iškilmių dalyvių buvo mažiau nei įprasta – nemažai vyresnio amžiaus žmonių pasiliko namuose dėl koronaviruso pandemijos.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius A. Taicas svarstė – galbūt daug kam tokie žuvusiųjų paminėjimai jau pabodę: „Tačiau negalime pamiršti to, kas buvo, ir vienų didžiausių Lietuvoje žydų bendruomenės žudynių, kurias organizavo naciai ir jų pakalikai. Vietos gyventojai žydai iš įvairių vietų buvo vedami darbams, tačiau atsidūrė Pivonijos šile, kur buvo sušaudyti.“

Pasak Ukmergės žydų bend-ruomenės pirmininko, šios istorijos nevalia pamiršti, kad galėtume ugdyti jaunąją kartą, pakeisiančią Lietuvą į labiau demokratišką valstybę.

Moksleivių liudijimas apie amžinas vertybes

Septynioliktus metus iš eilės renginyje dalyvavo Dukstynos pagrindinės mokyklos moksleiviai, suburti istorijos mokytojos Vidos Pulkauninkienės. Po vasaros atostogų susirinkę ir renginyje dalyvavę aštuntos klasės mokiniai parengė prasmingą liudijimą apie smėlį, vandenį, ugnį, akmenį, širdį, rankas… Jį pristatydama mokytoja kalbėjo, kad pavasarį prasidėjusi pandemija daug ką pakeitė, ne vieną privertė susimąstyti ir atsakyti sau į svarbius klausimus: „Ką žmonės daro ne taip, kad vyksta tokie dalykai? Mes dabar verkšlename, o kaip išgyveno žydai holokaustą?“

Taip pat V. Pulkauninkienė trumpai papasakojo apie Ukmergės žydams gerai pažįstamo Olego Rimano surastas ir sugrąžintas citras, senovinius muzikos instrumentus, kurių muzika skambėdavo žydų šventėse, jų namuose.

„Karantino metu O. Rimanas, kuris yra privatus detektyvas, tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Jis apsilankė Vilniuje, prie „Akropolio“ esančiame sendaikčių turguje ir tarp senienų išvydo dvi XX a. pradžioje Austrijoje pagamintas citras. Netrukus jis, pasitelkęs savo, kaip detektyvo, žinias išsiaiškino, jog muzikos instrumentai į sostinę yra atkeliavę iš Ukmergės“, – kalbėjo istorijos mokytoja.

Nenukeliavo į praeitį

2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tai priminęs A. Taicas pastebėjo, jog prasminga, kad šiais metais įvyko stebuklui prilygstantis įvykis – Ukmergės žydams sugrąžintos jų tautiečiams priklausiusios citros.

„Laimingo atsitiktinumo dėka jos nenukeliavo į praeitį, kaip tai nutiko didžiajai daliai Ukmergės bendruomenės žydų. Galbūt paskelbus citrų radimo istoriją įvyks dar vienas stebuklas – atsilieps daugiau apie tai menantys ukmergiškiai ir suteiks naujų žinių,“ – viliasi A. Taicas.

Nupirko, kad nepražūtų

O. Rimanas papasakojo, kad citras pirko iš pažįstamo pardavėjo Aleksandro: „Įsigijau jas, kad ši vertybė nepražūtų. Tuo labiau kad būtent Ukmergėje holokausto metu buvo nužudyti mano seneliai, teta ir kiti giminės, kilę iš Musninkų miestelio Širvintų rajone. Norėjosi bent taip jiems atiduoti pagarbą…“

Užrašai ir lentelės ant jų liudijo, kad tai Eduard Heidegger Zither Austrijos mieste Linz pagaminti senoviniai muzikos instrumentai. Ant vieno iš jų išlikusi lentelė su pagaminimo metais – 1914. Abi citros numeruotos – 51965 ir 50715. Pardavėjas Aleksandras O. Rimanui pasakė, kad jis jas įsigijęs maždaug prieš metus pagal viename portalų paskelbtą skelbimą. Jam citras iš Ukmergės į Vilnių atvežė lietuviškai kalbantis apie 50 metų amžiaus vyras. Jis taip pat papasakojo, kad kažkada citros priklausė žydams, kurie 1941 m., užėmus vokiečiams Ukmergę, paprašė kaimynus lietuvius jas pasaugoti pas save. Bet šie žydai buvo nužudyti. Citros daug metų gulėjo palėpėje. Paskui jas, kaip nereikalingus daiktus, sumanyta parduoti…

O. Rimanui pavyko surasti ukmergiškį Rimantą, kuris atvežė į Vilnių parduoti citras. „Pirmieji jo žodžiai buvo, kad nenori veltis į šią istoriją. Bet pavyko jį įkalbėti pasakyti, kaip jis gavo šias citras. Paaiškėjo, jog Rimantui jas padovanojo Ukmergės gyventojas, kuriam po tėvų mirties jos atiteko kartu su butu. Pavyko nustatyti ir šį vyrą – Valdemarą, pabendrauti su juo. Sužinojau, jog citros atkeliavusios iš ukmergiškių Edmundo ir Honoratos Kongelių namų. Šie pasiturintys ir inteligentiški žmonės iki karo ir jo metu gyveno name, stovėjame toje vietoje, kur dabar yra J. Krikštaponio aikštė. Jų namas buvo nugriautas apie 1968 m., statant čia penkiaaukštį. E. Kongelis draugavo su kaimynais žydais, jaunystėje net buvo įsimylėjęs vieną žydaitę…“ – savo paieškas atskleidė Olegas.

Kai mirė Valdemaro tėvai, jis citras – muzikos instrumentą, kuriuo žydai šlovino Dievą, perdavė savo pažįstamam Rimantui su viltimi, jog jos nukeliautų į muziejų. Deja, instrumentai buvo parduoti.

Renginio metu O. Rimanas citras perdavė A. Taicui. Dabar jos bus saugomos Tolerancijos centre, kur įsikūrusi Ukmergės žydų bendruomenė.

AUTORĖS nuotraukos

Renginio metu A. Taicas bendruomenės vardu pasveikino ir įteikė padėką bei dovanėlę Vainiui Skorupskui, kuris valstybinį anglų kalbos brandos egzaminą išlaikė šimtuku.