Kanklininikė Lina Naikelienė: biografija su legendiniais sąskambiais

Audronė ŽENTELYTĖ

Koks tiesiog simbolinis sutapimas! Lietuvos kanklių virtuozė Lina Naikelienė gimė ir augo Vepriuose, – miestelyje, kurio gražiausia legenda pasakoja apie ežere nugramzdintą kunigaikščio dukrą Geldutę, šviesiomis naktimis išnyrančią ant savo kraičių skrynios ir liūdnai kank-liuojančią! Tačiau ne paslaptingi kanklių garsai, sklindantys iš Veprių ežero, paskatino mergaitę rinktis muzikės kelią. Meilę muzikai L. Naikelienė sakosi paveldėjusi iš savo mamos ir močiutės, kilimo upninkiečių. Pokario metais jos apsigyveno Vepriuose. Čia, netoli nuo ežero, gimė ir augo būsimoji kanklininkė.
Veprių vidurinėje mokykloje mokinukės gabumus muzikai pastebėjęs mokytojas Jonas Žentelis paskolino jai savo smuiką ir išmokė juo groti. Muzikavimas mokyklos orkestrėlyje paskatino mergaitę po aštuonių klasių vykti į Kauną ir stoti į J. Gruodžio muzikos technikumą. „Smuiku mokytis negalėjau, nes priimdavo po muzikos mokyklos. Pasiūlė mokytis groti kanklėmis. Nebuvau mačiusi šio instrumento, bet labai norėjau muzikuoti ir sutikau“, – prisimena profesorė.

Lietuvos kanklininkų sąjūdis ir Geldutės legenda

Negalėjo tada nujausti, jog taps Lietuvos kanklininkių lydere, didžiausia kanklių muzikos puoselėtoja bei organizatore, – kaip kadaise į Kauną iš Skriaudžių atvykęs kanklininkas Pranas Puskunigis, įsukęs tikrą kanklininkų sąjūdį.

Tai jo, o ir kompozitorių Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko bei kitų iniciatyva 1925 m. buvo įsteigta kanklininkų draugija. Draugijos tikslas – gaivinti ir platinti Lietuvoje tautinę muziką, steigti kanklių ir kitų tautinių instrumentų kursus, mokyklas, organizuoti jų orkestrus, tautinės muzikos mylėtojų ratelius, rengti koncertus ir tautines muzikos šventes.

Panašiu kanklių ansambliu vep-riškiai pasigirti negalėjo, tačiau vaikų laikraštėlyje „Kregždutė“ 1936 m. pagarsino turį gražią legendą apie kunigaikštytę Geldutę, kurią laumės laikančios ežero dugne ir tik retkarčiais vidurnakčiais leidžiančios jai iškilti į ežero paviršių ir pakankliuoti. Labai tikėtina, kad ši legenda radosi ant minėtojo kanklių sąjūdžio bangos ar netgi simboliškai byloja apie siekį prikelti Lietuvai praeitin grimztančią kanklių muziką.

1930 m. draugijos iniciatyva Kaune buvo įsteigta kanklių mokykla, o netrukus imta modifikuoti tradicines kankles iki techniškai lankstaus instrumento, kuriuo, anot jų tobulintojo Justino Strimaičio, būtų „įmanoma paskambinti ir Europos muzikų kūrinius“.

Dvasinės tautos energijos perimamumas – per kankles

Deja, 1940 m. Lietuvos kank-lių draugija kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta. Tačiau lietuvišką dvasią įkūnijantis kanklių skambesys nunutilo. Kanklių muzikos plėtotei ypač daug nusipelnė P. Puskunigio ir J. Strimaičio mokinys profesorius Pranas Stepulis, pas kurį Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje akademijoje) studijavo Liuda Timofejevaitė, netrukus ėmusi garsėti kaip talentinga atlikėja Lina Juodytė (pagal patėvį).

Pirmąjį muzikos rečitalį koncertinėmis kanklėmis ji surengė konservatorijos baigimo metais, vėliau paruošė 7 solines kanklių muzikos programas ir daugiau nei 40 rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams.

Nuo 1975 m. kanklininkė grojo Lietuvos dailės muziejaus kanklių trio. Su šiuo kolektyvu Lietuvos ir užsienio klausytojams surengta per 800 koncertų. 1992 m. L. Naikelienė vadovavo savo įkurtam liaudies instrumentų ansambliui „Kanklės“, nuo 2003 m. pasivadinusiam „Vaivora“, – su šiuo ansambliu dalyvauta per 600 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, padaryta įrašų Lietuvos, Vokietijos, JAV radijo stotims, išleista kasečių, kompaktinių plokštelių.

Kankliavimas L. Naikelienei – ne šiaip muzikavimas, ji jaučia šiuo instrumentu tekančią dvasinę tautos energiją. „Manau, jog profesionalaus muzikavimo liaudies muzikos instrumentais prasmė pirmiausia turi būti suvokta čia, Lietuvoje. Liaudies instrumentinė muzika turėtų skambėti valstybinių švenčių minėjimų metu, užsienio diplomatų ar kitų svečių priėmimuose ir pan. Tik puoselėdama savo per šimtmečius išsaugotas kultūros vertybes tauta gali sėkmingai save reprezentuoti ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sako kanklininkė.

Kad kanklių skambesys netiltų

L. Naikelienės iš mokytojų perimta meilė, pačios kanklininkės žodžiais tariant, „šiam dvasingam lietuviškam instrumentui“ neišsisėmė vien koncertine veikla. Muzikė ne vieną dešimtmetį tiesiog gyveno kanklėms, rasdama vis naujų galimybių profesionaliajai kanklių muzikai puoselėti ir skleisti.

Būdama gabi pedagogė, per 42 darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metus profesorė išugdė per 50 absolvenčių, tarp jų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureačių.

Nuo 1999 m. ji organizuoja kasmetinius Liaudies instrumentų pedagogų vasaros seminarus, savo metodine patirtimi dalijasi su muzikos mokyklų ir konservatorijų kanklių pedagogais, yra nuolat kviečiama dalyvauti (neretai – pirmininkauti) respublikinių ir tarptautinių liaudies instrumentų atlikėjų konkursų komisijose Lietuvoje ir užsienyje.

Jos iniciatyva Lietuvoje nuo 2000 m. vyksta tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai (2000, 2004, 2008, 2013), tarptautiniai liaudies instrumentinės muzikos festivaliai „RIDO“ (2004, 2006, 2008, 2013, 2015).

1988 m. atkūrus Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugiją „Kanklės“, L. Naikelienė iškart įsitraukė į jos veiklą, nuo 2004 iki 2011 m. buvo draugijos pirmininkė. Ji sudarė ir draugijos 80-mečiui skirtą leidinį „Tautos skambesiai“, kuriame, jos pačios žodžiais, „apžvelgtas visas kanklių gyvenimas: nuo istorinių šaltinių apžvalgos iki šių dienų aktualijų. Tai nepamainoma knyga studentui, mokytojui, kiekvienam liaudies instrumentinės muzikos mylėtojui.“

Tarsi kankliuotų šimtai Geldučių…

Vienas iš daugelio tarpukario Lietuvos kanklininkų draugijos užmojų buvo 1930 metų Dainų šventėje, skirtoje Vytauto Didžiojo 500-osioms metinėms, sutelkti kanklininkų orkestrą. Deja, negavus reikiamos paramos iš šalies vyriausybės, tas planas taip ir liko neįgyvendintas.

Ko nepadarė kanklių entuziastai vyrai, tai pavyko energingai moteriai. Kai 1997 m. svarstant kitų metų Dainų šventės programą kanklėms nebuvo leista pasireikšti Kalnų parko koncerte, L. Naikelienė nepasidavė: pagauta įkarščio, per metus sugebėjo parengti programą ir suburti atlikėjus kanklių muzikos koncertui „Skambėkite, kanklės“.

„Neregėtas buvo kanklininkių entuziazmas per visą Lietuvą. O 1998 m. per Dainų šventę šimtai kanklių Šv. Jonų bažnyčioje suskambo taip galingai, kad bažnyčios skliautai kilnojosi“, – prisiminė šiomis dienomis profesorė L. Naikelienė. „Taip, tarsi kankliuotų šimtai Geldučių“, – galima būtų pridurti.

Dainų švenčių Kanklių popiete besidžiaugiantiems sunku įsivaizduoti, kokių milžiniškų entuziastės pastangų dėka darniai suskamba kelių šimtų kanklių orkestras, – juk nepakanka paruošti programą, tenka mėnuo po mėnesio apvažinėti visą Lietuvą, dalyvauti kanklių ansamblių repeticijose.

„Manau, „Skambėkite, kankles“ subrandino pats gyvenimas, platus ir kūrybingas kanklių sąjūdis. Reikšmingą įtaką turėjo ir visuomenės palaikymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Lietuvos dainų švenčių gyvąją istoriją“, – džiaugiasi visų šių kanklių koncertų (1998, 2003, 2007, 2009, 2014, 2018) meninė vadovė L. Naikelienė.

Kanklės skambėjo ir Vepriuose

Lietuvą pasaulyje garsinanti muzikė neužmiršo ir savo gimtinės. Jos vadovaujamas liaudies muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“ 2012 m. koncertavo Veprių vidurinėje mokykloje su mokiniams skirta programa „Pasivaikščiokime liaudies instrumentų šalyje“.

L. Naikelienė pabrėžia, kaip svarbu yra „skatinti vaikus ir jaunimą domėtis tautiniais muzikos instrumentais, pasirinkti juos iš pradžių kaip mėgiamą užsiėmimą, o vėliau – kaip profesiją ir gyvenimo kelią.“ Juk ir jos pačios kelias į muziką prasidėjo mokykloje, kai vepriškis muzikos mokytojas J. Žentelis įdavė jai į rankas savo smuiką. Profesorė ir dabar, tiek pasiekusi ir nuveikusi Lietuvos muzikinei kultūrai, pirmajam savo muzikos mokytojui jaučia didžiulį dėkingumą.

Į J. Žentelio devyniasdešimt-mečio paminėjimą pernai ji drauge su savo studentais buvo atvežusi nuostabią muzikinę dovaną. Gaila, kad mokytojas nebegalėjo jos girdėti, – jis tyliai išėjo Anapilin 2014-ųjų rugpjūčio viduryje. Panašiai, kaip dabar išėjo ir kanklininkės mama Ona Juodienė, nesulaukusi dukros septyniasdešimtmečio.

Seniau, tais laikais, kai tradicinėmis kanklėmis grodavo tik vyrai, tikėta kanklių galia išlaikyti ryšį su Anapilin išėjusiais. „Neužtenka pasakyti, kad mirus artimajam pagamintų kanklių garsas būsiąs geresnis ir gailesnis. Tokių kanklių skambesys – ypatinga mirusiųjų kalba, kurios galima klausytis kaip atsisveikinimo, nusiraminimo, susitaikymo,“ – rašo archeologas Vykintas Vaitkevičius.

Guodžia žinojimas, kad tokio ryšio esama, kad kanklių skambesy girdime ir jau išėjusiųjų balsus.

2018 m. Dainų šventės koncertas „Skambėkite, kanklės“. Koncerto meno vadovė L. Naikelienė – viena iš kankliuotojų (pirmoje eilėje penkta iš kairės).