Iš įspūdingų rūmų dabar likęs tik bokštas.

„Etninė kultūra - mūsų gyvenimo vertybės“

Grafų Kosakovskių praeitis Ukmergės dabartyje

Gabrielė BRAZAITYTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentė

Ukmergė garsi savo dvarų žiedu. Po vieną iš jų – Vaitkuškio dvarą, retai lankomą vietos gyventojų, mus pavedžioti sutiko istorikė, muziejininkė, buvusi Vilniaus ukmergiečių draugijos pirmininkė Regina Škuropad.

Ne tik kilmingi, bet ir kilnūs

Nors šiandien prieangyje mus pasitiko tik juokais dvaro šeimininkėmis pramintos katės, čia gyvenant grafams Kosakovskiams rūmai alsavo gyvybe ir svetingumu. Pasak R. Škuropad, dvaras – ne tik didikų gyvenamoji vieta, bet ir kultūros centras. Diplomato, dailininko, filantropo Stanislovo Felikso Kosakovskio (1795–1872) į neogotikinį stilių 1862 metais perstatytas dvaras puikiai atitiko šį apibrėžimą. Grafo pageidavimu, pastate buvo įrengta biblioteka, talpinusi virš 12 tūkst. knygų įvairiomis kalbomis. Taip pat įrengta paveikslų galerija, kurioje, pagal 1856 m. atliktą inventorizaciją, suskaičiuota apie 100 Renesanso epochos dailininkų darbų. Be to, buvo numatyta įrengti patalpą šeimos archyvams, kuriuose karta iš kartos kaupti atsiminimai. Čia saugoti ir Stanislovo Kazimiero Kosakovskio, besidomėjusio etnografija, archeologija, rinkti objektai.

Sakoma, jog dvarą pastatyti paskatino grafo S. F. Kosakovskio žmonos, prancūzų kilmės didikės Aleksandros de Laval (1811–1886) nepasitenkinimas apgriuvusiais senaisiais Vaitkuškio rūmais. Savo laiškuose grafienė rašė bijanti, jog bet kurią akimirką subyrės pastato sienos, piktindavosi, esą arbatą rytais jai nešdavo basas nevalyvas valstietis, o į buduarą dėl neužsiveriančių durų landžiodavo laukiniai šunys. Didžiulis A. de Laval kraitis (jai priklausė vario kasyk-los prie Uralo, dvarai Pemzoje ir Simbirske) suteikė galimybę S. F. Kosakovskiui pastatyti kultūros centru bei giminės paminklu tapsiantį dvarą.

Deja, iš įspūdingų rūmų teliko griuvėsiai – vienas bokštas bei oranžerija, kurioje kadaise giminė ne tik augino iš įvairių pasaulio kraštų parsivežtus egzotinius augalus, bet ir rengdavo pokylius bei šokius. Kaip teigia istorikė R. Škuropad, laikas dvarui buvo negailestingas, bet dar negailestingesni – žmonės. Vyresnės kartos vietos gyventojai prisimena, jog kolūkių statyboms prireikus raudonų plytų, buvo įsakyta jų parūpinti griaunant Vaitkuškio dvarą. Šią vietą šviesiai prisimenantiems dvaro darbininkams tai buvo didelis smūgis.

R. Škuropad pasakoja kalbinusi buvusią dvaro žindyvę, o ši teigusi, jog čia dirbdama jautėsi laiminga. Esą ponai į pavaldinius žiūrėję pagarbiai ir niekad jų neskriausdavę. Kaip teigė istorikė, grafus bei jų valdas geriausiais žodžiais prisimena ne tik vietos gyventojai, bet ir garbingos Lietuvos asmenybės. Signataro Jono Vileišio dukra Rita A. Vileišytė Bagdonienė savo prisiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ rašo, jog grafas Kosakovskis globojo jos mamą Oną Kazakauskaitę. Kai jos šeima nepritarė dukters tuoktuvėms su būsimu signataru, tam sprendimui paprieštaravo grafas ir savo rūmuose iškėlė puotą, o joje viešėjo pats Antanas Smetona.

Tiesa, nors ir kilminga, Kosakovskių giminė ne tokia žinoma kaip kitų didikų: Radvilų, Sapiegų ar Oginskių.

„Lenkijoje ši giminė laikoma išdavikais, – netikėtą faktą atskleidžia istorikė. – Besąlygiškai siekdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autonomijos, Simonas Kosakovskis kolaboravo su Rusija, dalyvavo Targovicos konfederacijoje. Todėl, prasidėjus Kosciuškos sukilimui, buvo pakartas Vilniaus Rotušės aikštėje. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl ši giminė, nors ir įtakinga, nėra tokia garsi.“

Iš rankų į rankas

Mirus S. K. Kosakovskiui, dvaras buvo apleistas, o turtas išgabentas į Rusiją, kurioje per 1917 metų sukilimą, tikėtina, sunaikintas. Kurį laiką čia veikė našlaičių prieglauda. Per Antrąjį pasaulinį karą šioje teritorijoje buvo įkurtas laikinasis žydų getas.

Nuo 2016 m. dvaras priklausė giminės palikuoniui Pavelui Šanaicai Kosakovskiui bei jo žmonai Anirai Vojan. Pora puoselėjo šią vietą ir siekė ją atverti įvairių tautų žmonėms – ne tik lietuviams, bet ir žydams, lenkams, rusams. Tačiau, kaip pasakoja patys savininkai, gyvendami Varšuvoje nepajėgė „atidaryti reikiamų durų Lietuvoje“. Tapo pernelyg sudėtinga rūpintis nuosavybe, tad priimtas sprendimas turtą parduoti.

Prieš kelis mėnesius Vaitkuškio dvaras atiteko vilniečiui verslininkui, „Visokių daiktų krautuvėlės“ Užupyje savininkui Gintautui Dūdėnui. Šis įsigyto dvaro atstatinėti neplanuoja. Tokiam savininko sprendimui antrina ir R. Škuropad: „Remdamiesi tuometėmis fotografijomis gal ir galėtume atstatyti pastatus, bet kas iš to? – retoriškai klausia istorikė. – Nebeliko nieko, kas buvo tame dvare. Gamindamas to laiko madas atitinkančius baldus, autentikos nesukursi.“

Dabar lankytojams atviras išlikęs pilies bokštas. Jame mus pasitiko grafo S. K. Kosakovskio maketas bei ant sienų kabančios kadaise jo paties rankomis darytos fotografijos. Jų galima išvysti ir ant išorinių oranžerijos sienų. Istorikė pasakoja, jog kadaise kiekvienas čia viešėjęs žmogus išvykdavo su grafo nufotografuotu portretu. Lankytojai taip pat gali užsukti ir į buvusį grafo miegamąjį, kuris jau atspindi dabartinių savininkų gyvenimo būdą – ant senovinio medinio staliuko išstatyti kvepalų buteliukai, mat naujiesiems dvaro šeimininkams priklauso nišinių kvepalų parduotuvė „Kvapų baras“.

Vilniečiai planuoja šią įsigytą vietą palikti atvirą lankytojams bei kūrybiniams renginiams. Čia ir anksčiau buvo organizuojamos parodos bei plenerai, skirti Kosakovskių giminės atminimui. Tačiau, kaip prisimena istorikė R. Škuropad, dvare vyko ir neįprastų renginių. Vienas iš jų – „Avių grožio salonas“, kurio metu visiems susirinkusiems buvo demonstruojama, kaip kadaise būdavo kerpamos avys. „Kvietėme žmones atsivežti po riekę duonos išdidžioms avytėms, o šie atvyko su kepalais“, – prisiminusi lietuvišką vaišingumą šypsosi R. Škuropad.

Šis renginys Vaitkuškio dvarą išgarsino ir Ukmergės rajone, nes, pasak gidės, dažniausi dvaro lankytojai – svečiai iš Vilniaus, Kauno ar tolimesnių miestų.

„Taigi, ir anuomet, ir šiais laikais tarp dvaro ir kultūros galime dėti lygybės ženklą“, – užverdama Vaitkuškio dvaro vartus tvirtina istorikė.

AUTORĖS nuotraukos

Ant oranžerijos sienų kabo buvusio dvaro savininko darytos fotografijos.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Rimantas :
    Nuostabi vieta. Ne tokia kaip kiti dvarai. Čia net griuvėsiai ir tie traukia sustoti bent trumpam.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas