Pauliaus Galaunės ir Adomo Galdiko laiškai

Irma LIAUZUN

Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus padalinio – Adelės ir Pauliaus Galaunių namų – muziejininkė-rinkinių saugotoja

Galaunių namų rinkinyje saugomas pluoštas dailininko Adomo Galdiko iš JAV 1965-1969 metais Pauliui Galaunei rašytų laiškų. Juos patyrinėjus nuodugniau rengiant A. Galdiko 125 metų jubiliejui skirtą parodą „Tavo Adas…“, buvo sumanyta pasidomėti ir P. Galaunės jam rašytais laiškais bei susidaryti pilnesnį jų susirašinėjimo vaizdą. Todėl kreipėmės į Telšių žemaičių muziejų „Alka“, kuriame kartu su gausiu A. Galdiko kūrybiniu bei memorialiniu palikimu saugomi P. Galaunės laiškai A. Galdikui. Ten jie pateko iš Put-namo vienuolyno JAV – jame po dailininko mirties gyveno jo žmona Magdalena Galdikienė. A. Galdiko ir P. Galaunės laiškai rašyti po dvidešimties metų tylos, nes ilgą laiką baimintasi pakenkti likusiems Lietuvoje. Laiškuose gausu įvairiausios informacijos – juose užfiksuoti prisiminimai, per laiko atstumą atsiradę įžvalgos, nuomonės apie to laikmečio realijas Lietuvoje ir JAV, meno gyvenimą bei jo reiškinius. Kalbama apie tarpukarį, ypač apie iš Lietuvos pasitraukusius menininkus ir santykius su jais bei kūrinių likimus. Nors apie P. Galaunę ir A. Galdiką nesyk rašyta, pateikiame naujesnių, o kartais gal ir netikėtų, štrichų jau gerai žinomiems, publikuotiems ir oficialiems A. Galdiko ir P. Galaunės portretams.

P. Galaunės laiškai A. Galdikui publikuoti nebuvo. Kai ką iš A. Galdiko laiškų jam ir jo kūrybai skirtuose straipsniuose citavo pats P. Galaunė. Nedidelę jų dalį šiek tiek redaguotų Kazimiera Galaunienė 1993 metais paskelbė žurnale „Santara“. Iš viso P. Galaunė ir A. Galdikas minimu laikotarpiu vienas kitam parašė virš 80 laiškų. Spausdinama tik labai nedidelė medžiagos dalis, jiems išsamiai pristatyti reikėtų gerokai didesnės studijos, o galbūt ir leidinio.

A. Galdikas ir P. Galaunė susipažino studijuodami Peterburge apie 1913 m. Iš gan gausaus lietuvių būrio, kuris telkėsi lietuvybės puoselėjimo tikslais, A. Galdikas P. Galaunei, jo paties teigimu, buvo artimiausias. Karo metais išsiskyrę, po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., kaip ir daugybė lietuvių, P. Galaunė ir A. Galdikas grįžo į tėvynę ir 1919 m. susitiko Kaune. Abu nedelsdami ėmė aktyviai darbuotis, neretai bendradarbiaudami, nes panašiai matė, kuria linkme puoselėti lietuvišką meną bei kultūrą, abiem rūpėjo besikuriančios valstybės reikalai. Darbas nebuvo vienintelė bendrystės priežastis. A. Galdiką ir P. Galaunę jungė ir tie patys pomėgiai: menas, kolekcionavimas, knygos. Neretai kartu leido laisvalaikį: apie tai kalba Galaunių namuose saugomos fotografijos ir P. Galaunės užrašyti prisiminimai.

Kad bičiuliautasi artimai, liudija su laiškais nesusijęs, Galaunių namuose saugomas P. Galaunės pasakojimo apie namo statybą garso įrašas – jame P. Galaunė prisimena, kad nors namo statytis neketino, vieną kartą „pasipainiojus” A. Galdikui buvo gautas sklypas, o kitą – ir paskola namui statyti. Taigi, be A. Galdiko gal ir Galaunių namų nebūtų, bent jau tokių, kokie jie dabar yra.

Tačiau 1944 metais A. Galdikas su gausiu būriu tautiečių buvo priverstas pasitraukti į Vakarus, pirmiausia į Vokietiją, vėliau į Prancūziją ir galiausiai, 1952 m. atsidūrė JAV, Niujorke. Visur stengėsi įsitvirtinti, teko prisitaikyti prie aplinkos bei daug ir intensyviai dirbti iš naujo kuriant savo gerbūvį, sąlygas kūrybai bei ją skleidžiant. Rašyti Lietuvoje likusiems draugams ir artimiesiems ilgai nedrįso, kaip dauguma to meto išeivių, „bijodamas pakenkti“. Tuo metu, kai gavo pirmuosius P. Galaunės laiškus, A. Galdikas jau buvo surengęs keletą parodų JAV ir labai intensyviai tapė.

A. Galdiko paveikslas „Čigonė“, apie 1930 m.

P. Galaunės gyvenimas du dešimtmečius nuo A. Galdiko pasitraukimo irgi buvo kupinas įvykių, iš kurių svarbiausi šie: ankstyvuoju pokariu teko rūpintis nuo karo negandų stipriai nukentėjusio muziejaus būkle bei jo rinkiniais, o galiausiai 1949 m. ne savo noru jį palikti. Neilgai trukus jam „neliko krūvio“ Vilniaus universitete, kuriame dėstė. Teko atremti saugumo viliones ir grasinimus. Asmeniniame gyvenime taip pat daug išgyventa: karui pasibaigus, buvo nacionalizuoti namai, juose apgyvendinti svetimi žmonės, Galaunėms palikti du kambariai. Dukra Dalia emigravo iš Lietuvos ir keletą metų iš jos nebuvo jokios žinios, mirė sūnus ir penkios seserys bei du broliai. 1962 m. mirus ir žmonai, iš artimiausių šeimos narių jis liko vienas. Be to, į Sibirą išvežti giminės, kolegos ir pažįstami. Tačiau P. Galaunė pagal galimybes dalyvavo kultūros gyvenime, o 1965 m. rudenį, tuo metu, kai atsinaujino ryšys su A. Galdiku, jis tęsė 1957 m. pradėtą didįjį darbą – „Lietuvių liaudies meno“ albumų ruošimą ir redagavimą, jo paties žodžiais tariant, rašė „banaliukus“ – jais vadino būsimas „Muziejininko noveles“, „gadino daug popieriaus“ rašydamas prisiminimus, straipsnius, laiškus įvairiems adresatams Lietuvoje ir užsienyje.

Išoriškai žvelgiant, apie A. Galdiko ir P. Galaunės laiškus tikriausiai būtų galima pasakyti, kad jie atspindi autorių asmenybes. A. Galdikas rašo trumpai, beveik visi jo laiškai – vienas nedidelis lapelis. Mintys labai ekspresyviai srūva nuo buitiškiausių dalykų iki filosofijos, prisiminimų ar lyrinių apmąstymų, jos nenuspėjamai keičiasi arba staiga pasibaigia. Tuo tarpu P. Galaunės laiškai ir ilgesni, ir trumpesni, labai nuoseklūs, juose ne tik rankraščio, bet, galima sakyti, ir minčių dėstymo dailyraštis. Abiejų autorių kalboje gausu tarmybių, skolinių, vienas iš A. Galdiko kalboje dažniausiai pasitaikančių yra „priesiega“ – taip vadino savo žmoną. Pasitaiko humoro ar saviironijos intarpai. Kaip matome iš pavyzdžio, P. Galaunei nebuvo paprasta draugo laiškus įskaityti, todėl prašo: „Tiktai būki geras, aiškiau rašyki.“ (1966.05.07) Citatose kalba netaisyta, tik gramatika – tiek, kiek buvo būtina tekstui geriau suprasti.

Pirmas parašyti ir atnaujinti seną pažintį ryžosi P. Galaunė, galima manyti, padrąsintas ryšių su emigracijoje atsidūrusiais šeimos nariais bei pažįstamais ir tikriausiai įsitikinęs, kad laikantis tam tikro atsargaus tono ir vengiant kai kurių temų, pavojaus nėra. 1965 m. didžiausių represijų laikas jau buvo praėjęs, buvo galima rašyti, ir tai daryti atviriau bei drąsiau – tą liudytų A. Galdiko laiškų pasakojimai apie šeimos narius, išgyvenusius Sibirą, jo išvykimo iš Lietuvos aplinkybes. Jau pirmuosiuose laiškuose sutariama vengti kalbos apie politiką, ypač tą pabrėžia P. Galaunė prašydamas: „Kuomet turėsi gerą norą, visuomet gali man parašyti. Tiktai, žinoma, be jokių politikavimų…“ (1965.11.12) Kitame laiške vėl pakartoja: „Yra priežodis – „Atsarga gėdos nedaro“, dėl to aš rašau laiškus labai santūriai, kad nei sau, nei kitiems nepadaryti nemalonumų. Kartais labai norėčiau parašyti apie tavo darbų likimą, bet susilaikau… Lauksim geresnių laikų.“ (1966.01.23)

Keletas temų laiškuose vyrauja labiau nei kitos, prie jų – Lietuvoje likusių A. Galdiko darbų bei kolekcijos likimas ir jo kūrinių paroda. Apie iš Lietuvos traukiantis paliktus darbus, ypač jo temperas, P. Galaunė užsimena jau pirmajame laiške, norėdamas sužinoti, kur jie ir, galbūt, suradus juos saugoti muziejuje. Ir A. Galdikui rūpi, kas su jais nutiko. P. Galaunei rašo, kad geriausi darbai buvo paslėpti pas ūkininką Suvalkijoje ir pas davatkėles Kulautuvoje, tačiau dingo – sudegė ar buvo išgrobstyti. Keletą kartų A. Galdikas klausia ir konkrečių savo darbų likimo, pavyzdžiui, teiraujasi, ar P. Galaunė nežino, kur yra jo „Žydo Barucho“ portretas, kurį pardavęs jis gautų „didelius pinigus“. P. Galaunė pateikia tokias žinias: „Kartą man buvo proga prisiminti tavo apgailestavimą dėl nežinios kur atsidūrė Tavo „Kauno žydas“ (labai gerai tą portretą prisimenu). Pasirodo, tą portretą šią vasarą Aug. Savickas pasiūlė Vilniaus dailės muziejui įsigyti; jis statosi sau dirbtuvę ir trūksta pinigų, tad ir skiriasi su tuo tavo darbu…“ Vienas iš dviejų šio portreto variantų buvo privačioje kolekcijoje ir reprodukuotas A. Galdikui skirtoje monografijoje. Nežinia kuris iš jų 2013 m. parduotas Vilniaus aukcione už išties nemenką sumą, tapdamas vienu brangiausiai šiame aukcione parduotų kūrinių.

Galdiką domina ne tik tapyba ir temperos. Jis klausia, ar P. Galaunė nežino, kur jo liaudies raižiniai, maldaknygės, kurių kolekciją turėjo. Teiraujasi savo turėtų ikonų likimo: „Ar Truikys miręs, kur padėjo mano ikonas?“ (1965.12.07.) ir iš P. Galaunės gauna atsakymą, kad „Liudas gyvas, ir, rodos, sveikas, labai retai jį pamatau, nors netoli viens nuo kito gyvename. Tiktai dalies tavo rinkinių likimą žinau, jie išsisklaidę tarp dailininkų. Ikonų nesu niekur matęs.“ (1965.12.28.)

Kolegės Rasos Ruibienės žiniomis, L. Truikys ikonų neturėjo, nerinko ir nekolekcionavo. Lieka neaišku, kur A. Galdiko suklysta užduodant klausimą apie jas. Galima nujausti, kad prarasti dalykai jam brangūs, jis jų ilgisi. Yra žinoma, kad A. Galdikas turėjo didelę meno kūrinių kolekciją, amžininkai pasakoja, kad jo namai Kaune, dabartiniame Savanorių prospekte, buvo panašūs į muziejų. Šiokia tokia paguoda jam galėjo būti žinia, kad į tuo metu rengiamą „Lietuvių liaudies meno“ grafikos ir tapybos albumą P. Galaunė ketina įdėti liaudies raižinių ir tapybos vaizdus iš jo turėto rinkinio. Raižiniai ir tapyba iš tiesų pateko į albumą. Jį iš P. Galaunės gavęs 1968 m. pavasarį džiaugiasi: „Labai ir labai tau dėkoju už „Žemaičių raižinius ir tapybą…“ pašėlusiai mane sužavėjo ant aplankos reprodukcija spalvotos tapybos.“ „Visgi … puikūs tie raižiniai ir tai bemokslių…“ A. Galdikas P. Galaunei nurodė, kad: „Tapybos šedevrai ant 159 ir 160 puslapio tai mano surasti Puodkalių kaim. Skuodo val…“. Iš tiesų darbas „Šv. Barbora“ yra saugomas Liaudies meno skyriuje ir, deja, jokių žinių, kad jis priklausęs A. Galdikui, neužfiksuota. Iš šių dienų perspektyvos įdomiai atrodo faktas, kad albumo iliustracijų apyraše nurodyta, jog nemaža religinės tematikos darbų yra iš A. Galdiko rinkinio. Žinant, kad liaudies meno albumų leidyba strigo ir dėl religinės tematikos, galima numanyti, kad arba cenzūra nebuvo labai akyla, arba A. Galdikas nepateko tarp labiausiai tarybinės sistemos smerkiamų buržuazinių autorių, o gal buvo kokia nors kita priežastis. P. Galaunė rūpinosi A. Galdiko darbų parodos surengimo galimybe Lietuvoje, nuolat informavo, kokie jo darbai eksponuojami bendrose parodose, svarstė, kas galėtų būti rodoma jo personalinėje parodoje, kas bus įdėta į parodos katalogą, tačiau A. Galdikas į tai žiūrėjo gan skeptiškai: „Pauliau drauguži! Pagalvok gerai, ar verta įtikinėti dėl tų likusių darbų, ruošti parodą Lietuvoje. Juk geriausi darbai sudegė Kulautuvoje, dalį išgrobstė pas davatkėles žmonės…“ Galimybė surengti parodą atsirado likus nedaug laiko iki dailininko mirties (paroda atidaryta 1969 m. rudenį, A. Galdikas mirė gruodžio pradžioje). Spėjo gauti ir apžiūrėti katalogą, juo buvo gan patenkintas.

Ne viename laiške A. Galdikas apgailestauja, kad nėra pripažintas, teigia, kad dailininkai „vis kvailesni už rašytojus.“ Rašo: „Literatūros istorijoje daug dėmesio skyrė Tėvynę apleidusiems rašytojams, o meno istorijoje apsiėjo be manęs, o kiek daug dirbau meno, kultūros vystymuisi.“ (1965.12.07) P. Galaunei sako norįs į Lietuvą parsiųsti geriausius savo darbus ir tikisi, kad kada nors jie bus eksponuojami tėvynėje. Kaip žinia, šis jo noras išsipildė su kaupu.

Keičiantis mintimis, kuo gyvenama kasdienybėje, A. Galdiko laiškuose kartojasi ypatingas kūrybos intensyvumas ir energija: dirba kaip padūkęs, patrakęs, pašėlęs ir vengia žmonių (1967.01.05.), sako, kad jį „degina ugnis“. Laikydamasis griežtos dienotvarkės, tapydamas praleidžia ilgas valandas: „Iki pekliško tempo priėjau, o to laiko vis neužtenka. Net valgyti skiriu: pusryčiams 3–5 minutės, pietams 5–7 m., vakarienei 3–4 m.“ Atsakydamas į šiuos prisipažinimus, P. Galaunė dalijasi prisiminimu: „Labai suprantu Tavo degimą kūryba. Gerai prisimenu, kaip kartais pasibeldę į Tavo dirbtuvę, pradarydavai duris ir sakydavai – „Poviliuk, eik po velnių, aš dabar dirbu“. Šiais laikais, jeigu gali degti savo darbu, vienintelė tikroji laimė“ (1966.05.07).

Kūrybos temos A. Galdiką mintimis nukelia į tėvynę – jos labai ilgisi, ypač konkrečių, jo kūrybos šaltiniu ir įkvėpimu buvusių dalykų – tėviškės gamtos, jos miškų ir laukų, kuriuos norėtų tapyti. Net patekęs į ligoninę pasidžiaugia, kad vieta apsupta milžinais ąžuolais kaip jo tėviškėje. Kai P. Galaunė pasakoja apie savo atostogų išvykas, A. Galdikas prisimena: „Skaitant Tavo paskutinį laišką, rodos, dūšia iš kūno išlėkė lakstyti po Tavo aprašomus kalnus, kalnelius ir pakalnes…“ Norėtų A. Galdikas gauti leidinių apie Lietuvos gamtą, tačiau šiuo klausimu P. Galaunė prisipažįsta: „Kadangi Lietuvos gamta man „po nosimi“, tai aš jos nepasiilgstu ir į leidinius apie ją nekreipiu dėmesio.“ (1967.04.30) Visgi Lietuvoje apsilankyti A. Galdikas neketino. P. Galaunei keletą kartų primygtinai kviečiant atvykti, A. Galdikas akivaizdžiai baimindamasis rašė: „Kalbi apie mano apsilankymą, bet turbūt nepagalvojai, ko susilaukčiau.“ (1967.03.02)

Į laiškų autorių akiratį patenka ir to meto meno srovės. A. Galdikas tiesus ir griežtas, „pop“ jam „bestijališkas ir šlykštus“, „op gadina akis“, o paskutinės yra „nesąmonės“. Jam atrodo, kad „menininkai suklampyti į tą balą dūsta“. Nepatenkintas A. Galdikas ir meno kritika, kuri, jo nuomone, „virto į Babelio bokštą“. Keliaudamas po Europą P. Galaunei siunčia žinias iš Prancūzijos, kuri „pasiduoda minios skoniui. Mene prancūzai išsisemia. Amerika savo ekstravagantiškumu prislėgė ir ji vos alsuoja.“ (1966.09.22) P. Galaunė apie to laiko meną išsako tokią nuomonę: „Negaliu pasakyti, kad tasai mūsų meno gyvenimas žavėtų. Tu nusiskundi įvairiausiais pas jus Poppais-Oppais. Pas mus su jais kovojama, ir vis tiktai kas tai panašaus į juos prasiveržia ir dvelkia ne naujove, bet kur kitur jau išgyventu reiškiniu. Sakoma, kad tai yra meno pažanga … bet manęs tai neįtikina.“ (1967.11.12) Sulaukęs A. Galdiko įspūdžių apie aplankytas parodas ar matytus meno kūrinius, prisipažįsta: „Žinai, Adomai, stebiuos, kad Tu dar gali žavėtis menu. Aš … tiek pasenau, kad turėčiau pamatyti nežinau kokį meno kūrinį, kuris mane sužavėtų. Ot, rodos, viskas ne taip, kaip galėtų būti…“ (1966.10) Tenka pastebėti, kad tarpukariu vieną ryškiausių ir novatoriškiausių lietuvių dailės gyvenimo įvykių – „Ars“ parodą 1932 m. – P. Galaunė su A. Galdiku visapusiškai palaikė. P. Galaunė suteikė muziejaus patalpas ir Ars kataloge parašė straipsnį, kuriame entuziastingai ragino, kad menas būtų „jaunas, drąsus ir gaivinantis“. Dėl savo išreikštos pozicijos turėjo nemalonumų ne tik su vyresnės kartos dailininkais, vadinamąja „tėvų“ karta, bet ir su ministerija – jai teko pasiaiškinti. A. Galdikas Ars‘e eksponavo savo tapybos darbą, nors pagal savo amžių labiau tiko prie vadinamųjų „tėvų“, nei prie jaunųjų dailininkų kartos. Tuo metu abu siekė naujumo mene. Tačiau, praėjus kiek daugiau nei trisdešimt metų nuo Ars‘o, buvę meno avangarde, A. Galdikas ir P. Galaunė naujųjų meno srovių nemėgo, nesuprato ir jas kritikavo, A. Galdikas tiesmukai pripažindamas, kad „senatvė traukia praeitin, ateitis – brudas“. Tiesa, P. Galaunė, kalbėdamas apie jaunus tuometinės Lietuvos dailininkus pripažino, kad jie formalizmų nepripažįsta, o „realizmas jau išbrenda iš kraštutinumų“. (1966.10.27) Teigiamai vertino dailės kritiką, kuri, jo nuomone, darėsi rimtesnė nei kadais. Bet nepritarė naujoviškoms muziejų instaliacijoms, kai projektuoja architektai, o muziejaus darbuotojai tik eksponatus išdėsto, paminėdamas Vilniaus istorijos etnografijos muziejaus pavyzdį.

P. Galaunė namuose.

Dažnai A. Galdiko ir P. Galaunės laiškuose prisimenami buvę ir esami pažįstami iš tarpukario, su kai kuriais iš jų A. Galdikas bendravo ir JAV. Kalbėdamas apie juos, A. Galdikas neretai labai kritiškas ir vartoja itin spalvingą leksiką jiems apibūdinti. Vienas žymus bendras pažįstamas vadinamas vertelga, buvę mokiniai išdavikais „mefistofeliais“ ir „judomis“, išeivijos veikėjas vyskupas – Vatikano karjeristu, žymus diplomatas – tinginiu ir t. t. Smulkiai ir nekart prisimena bei aprašo išvykimo iš Lietuvos aplinkybes ir kaltininkus. Kalba ir apie pasitikėjimą žmonėmis apskritai. Keletą kartų P. Galaunė bendrus pažįstamus bando ginti, teisinti, pvz. kalbėdamas apie Justiną Vienožinskį: (1967.06.19) „Aš buvau įsitikinęs, kad mano straipsnis apie Justiną Tau nepatiks. Jis išėjo ne toks, kaip buvo parašytas. Bet tuo klausimu ir jam panašiais geriau nekalbėkime: nelabai mes suprantame jūsų gyvenimą, o jūs mūsų.“

Beveik kiekviename laiške daugiau ar mažiau dėmesio skiriama kasdieniams įvykiams, reikalams, buičiai, pomėgiams, sveikatos būklei aptarti – tai užima didelę korespondencijos dalį, o kartais ir visą laišką. Kai pradėjo susirašinėti, A. Galdikas buvo įžengęs į aštuntąjį dešimtmetį, o P. Galaunė jį įpusėjęs, tad neretai laiškuose lietė senatvės ir vienatvės temas, o kartais tiesiog smalsavo, kaip abu pasikeitė laikui bėgant. A. Galdikas rašo: „Sužinau apie Tave iš žmonių, nepatenkinti, kad blogai išrodai ir jiems nebepašoki baletinių numerių, nors vienas pasakoja, kad neseniai mėginai.“ P. Galaunė gavęs A. Galdiko darbų katalogą su jo nuotrauka pastebi: „Tu atrodai papilnėjęs, bet veidas tas pat, kokį mačiau prieš 22 metus. Kaip bėga laikas. Tavęs jis neįveikė, mane gerokai palamdė… o tasai senis kiekvienais metais žvejoja, kaip atsimeni, žvejojo Kačerginėje…“ (1966.04.16) Sena P. Galaunės aistra žvejybai, apie kurią jis entuziastingai pasakojo laiškuose, A. Galdikui kėlė rūpestį dėl draugo sveikatos ir tuščiai eikvojamo laiko. Kai P. Galaunė džiaugėsi: „Zajadlai“ žvejojau dvi savaites ir vieną dieną. Įdegiau saulėje ir esu panašus (iš veido) į afrikietį… Tai mano vienintelis malonumas, kurio metu užmirštu apie viską…“ (1966.08.05), ne vieną kartą sulaukė susirūpinusio A. Galdiko atsako: „Bet dėl to tavo meškeriojimo, tai bijau, kad Tu nesugriebtumi plaučių uždegimo. Vieton to, kad gėrėtis gamtos grožiu, visą dieną žiūrėti į tą plūdę, tai kaip sau nori, nepateisinama.“ Kaip ir P. Galaunė, A. Galdikas turėjo savų aistrų. Draugui rašė nusipirkęs didelį spalvotą televizorių ir prisipažino (1966.01.07)… „Ta televizija suėda man daug laiko, bet, brolyti, nežiūrėti negaliu.“ (1967.01.05)

Apie 1967 m. įvykusias antrąsias vedybas P. Galaunė nepraneša, A. Galdikas apie jas sužino iš bendrų pažįstamų. Net kai apie tai užsimena pasidžiaugdamas ir pritardamas tokiam draugo žingsniui savo laiške, P. Galaunė apie savo situaciją aiškina, kad dažnai ir stipriai sirgo, ir prideda: „Vienos tų nelemtų ligų metu – balandžio mėn. parašiau testamentą ir vedžiau…buvusią mano mokinę Vilniaus universitete…“ Tačiau nepamini, kas ji tokia. Praėjus keletui mėnesių, A. Galdikas vėl grįžta prie vedybų temos, nes nugirdęs, kad P. Galaunė vedė A. Mikėnaitę. Tik tada paaiškėja, kad tikroji sutuoktinė yra Kazimiera Kairiūkštytė, kuri vėliau dažnai laiškuose prirašydavo A. Galdikui ką nors ir nuo savęs – buvo jo talento gerbėja.

Gaudamas informacijos apie gyvenimo ir buities sąlygas paliktoje tėvynėje, A. Galdikas P. Galaunę rėmė ir materialiai siųsdamas siuntinius, tačiau tai P. Galaunę labai trikdė ir jis prašė to nedaryti, nes tai uždeda jam moralinę skolą. Nuolat teiravosi, kuo A. Galdikas domisi, ar turi vieną ar kitą Lietuvoje leistą knygą ir ar norėtų ją gauti. Savo laiškuose A. Galdikas nurodo, kad nemažai jį dominusių leidinių pirkdavo „sovietų rusų knygyne“ Niujorke ir teigė, kad ten „Pradžioje buvo gan didelis skyrius ir lietuviškų leidinių.“ (1965.12.07) Stebėtinai skamba faktas, kad ten jis pirko „Lietuvių liaudies meno” albumus, tiesa, ne visus. Tikslesnės informacijos apie šį knygyną rasti nepavyko. Kitus pageidaujamus leidinius A. Galdikui siuntė ir P. Galaunė.

Vietoj pabaigos ir išvadų – iš Galaunės laiškų: (1969.03.08) „Mums abiems išėjo gyventi gana sunkiais, bet ir įdomiais laikais. Ir kartais gyventi labai „nemokšiškai“. Jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo, sugebėtume mandriau gyventi.

Gal ir skurdi buvo ta mūsų praeitis, bet krutėjom, dirbom. Man asmeniškai yra kas prisiminti. Gan dažnai prisiminti skaudžiai, nes toksai jau buvo gyvenimas.“ (1966.10.17)

Mus remia: