„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.

„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio – tam tikrą garbės vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo