Emigranto gyveninimo vos nesugriovė trauma darbe

Nors niekada rimtai nesvarsčiau emigruoti, tačiau po euro įvedimo kainos Lietuvoje smarkiai pakilo, ir iki tuo metu gauto atlygino paprasčiausiai nepakako net ir pačioms būtiniausioms išlaidoms. Bandžiau dairytis geriau apmokamų darbo pasiūlymų, tačiau mano paieškos buvo bevaisės: net ir praėjus keliems mėnesiams vis dar dirbau ten pat. Vis dažniau tekdavo pagalvoti apie galimybę emigruoti, kol galiausiai tam galutinai pasiryžau. Žinojau, kad iš pradžių gali tekti dirbti nekvalifikuotus darbus, tačiau tai per daug negąsdino – juk svarbiausias mano tikslas buvo užsidirbti daugiau pinigų. Įsidarbinti buvo paprasčiau nei buvau nusiteikusi – tiesiog kreipiausi į agentūrą dėl darbo sandėlyje, ir netrukus galėjau planuoti kelionę į Londoną.

Darbas nebuvo labai lengvas, tačiau guodžiau save, kad visa tai tėra laikina, ir užsidirbusi pinigų galėsiu vėl įsidarbinti pagal specialybę. Puoselėjau viltis, kad ilgainiui galbūt pavyks įsitvirtinti Londone, ir radusi palankų darbo pasiūlymą galėsiu pamiršti vargus sandėlyje. Vis dėlto, likimas man nebuvo palankus – vieną dieną darbe patyriau nelaimingą atsitikimą, ir kurį laiką teko pamiršti apie bet kokią fizinę veiklą. Prieš pat Kalėdas sandėlyje buvo pats įkarštis: per dieną tekdavo supakuoti nesuskaičiuojamą kiekį siuntų, todėl natūralu, kad tuo laikotarpiu prekių lentynos nebuvo tokios tvarkingos kaip įprastai. Stengėmės, kad siuntos dar iki švenčių pasiektų gavėjus, todėl teko gerokai paplušėti. Rasti reikalingas prekes ne visada buvo labai paprasta – tekdavo lipti kopėčiomis, bėgioti į kitas sandėlio patalpas, ir t.t. Kartą neapskaičiavau savo jėgų: užlipusi kopėčiomis nukėliau reikalingas prekes, ir jau ketinau lipti atgal, tačiau atsipeikėjau jau gulėdama ant grindų. Skaudėjo visą kūną, ir atrodė, kad negaliu net pajudėti. Kolegos iškvietė greitąją, ir netrukus jau buvau ligoninėje. Kaip ir buvo galima tikėtis, gydytojai diagnozavo stuburo pažeidimą ir raktikaulio lūžį, todėl sveikimo procesas buvo tikrai ilgas. Galbūt juokinga, bet tą kartą mane labiausiai liūdino tai, kad nebegalėsiu per šventes grįžti namo. Žinoma, tai nebuvo blogiausia – ligoninėje teko praleisti net kelis mėnesius, o vėliau taip pat laukė fizioterapijos užsiėmimai. Turėjau labai daug laisvo laiko, todėl jį skyriau anglų kalbos tobulinimui bei darbo pagal specialybę paieškai. Anksčiau apie laiką, kurį galėčiau skirti tik sau, būčiau tik pasvajojusi, o dabar ši galimybė džiugino tikrai ne taip, kaip turėtų.

Kartą naršydama internete netikėtai sužinojau apie galimybę gauti kompensaciją patyrus nelaimingą atsitikimą darbe. Nors iš pradžių pamaniau, kad kreiptis dėl kompensacijos turi teisę tik Jungtinės Karalystės piliečiai, tačiau labai nudžiugau, kai sužinojau, kad aš į ką taip pat galiu pretenduoti. Susisiekusi su bendrovės „Insito kompensacijos“ darbuotojais dar kartą pasiteiravau, ar tikrai galiu tikėtis gauti kompensaciją, ir man buvo patvirtinta, kad tokia galimybė tikrai egzistuoja. Taigi, nieko nelaukdama užpildžiau duomenis apie darbe nutikusią nelaimę, ir dar tą pačią dieną sulaukiau konsultantės skambučio. Pasikalbėjome apie galimą kompensacijos dydį, aptarėme, kiek laiko gali trukti kompensacijos gavimas, ir t.t. Nors buvau nusiteikusi, kad prireiks gana nemažai laiko, kol man bus suteikta kompensacija, tačiau taip nenutiko. Praėjus 3 mėnesiams gavau atsakymą, kad kompensacija bus suteikta, ir pinigai netrukus atsidūrė mano banko sąskaitoje. Gauta pinigų suma tikrai pranoko mano lūkesčius, nes buvo padengtos visos patirtos medicininės išlaidos (jos, deja, buvo gana nemažos), ir taip pat gavau „atlyginimą“ už visą nedarbingumo laikotarpį ir pačias traumas. Taigi, jei darbovietėje įvyktų nelaimingas atsitikimas, rekomenduoju kreiptis į šią kompaniją – joje dirbantys specialistai tikrai pasirūpins, kad jūs neliktumėte nuskriausti.
Daugiau informacijos: https://insito-kompensacijos.uk/wypadki/nelaimingi-atsitikimai-darbe/