Tarp Želvos krašto medinės architektūros – ir koplytstulpiai

Želviškės Zita Kriaučiūnienė ir Rasa Povylienė išleido knygelę „Antrasis medžio gyvenimas“ apie Želvos krašto medinę architektūrą. Leidinyje rašomu ir apie senuosius stogastulpis, koplytstulpius, kryžius, kurių paskirtis – saugoti gyvybines galias. „Kadaise jų šiame krašte, kaip ir visoje mūsų Lietuvėlėje, buvo beveik kiekviename kaime, dažnoje sodyboje. Tikėta jų stebuklinga galia, statyti šie mažieji paminklai su didele meile ir viltimi. Išgyvenę draudimų ir abejingumo jų likimui laikus, jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena savo atgimimą“, –pažymi autorės.
Spausdiname Z. Kriaučiūnienės ir R. Povylienės publikacijas apie šiuos paminklus.

Anusevičių kiemo sergėtojas – seniausias Želvos krašto koplytstulpis
Prie pat kelio Želva–Vilnius, vos už kilometro nuo miestelio, gražioje medžių apsuptyje yra senoji Alfonso ir Elenos Anusevičių sodyba: erdvi dviejų galų troba, priešais – didelė senoviška klėtis (svirnas), dešinėje – erdvus kluonas, tvartas. Kiek toliau – pirtis. Statyta pagal tradicinį senų laikų kaimo sodybos pastatų planą.
Gražioj kiemo erdvėj, tarp gėlių ir žydinčių krūmų, prie trobos priešais senąją klėtį rymo šeimos koplytstulpis, glaudžiai susijęs su Anusevičių šeimos istorija.
Ji prasideda dar Lietuvos didikų Radvilų laikais. Justas Anusevičius, Alfonso (g. 1926 m.) prosenelis, buvo laisvasis valstietis, po įvairių gyvenimo išbandymų įsikūręs senuosiuose Karališkiuose dūminėj pirkioj. Tuomet sodžiuje buvo 14 sodybų, kurių savininkai baudžiavos nėjo – mokėjo karaliui duoklę. Sodybą paveldėjęs sūnus Baltrus prie savo pirkios pasistatė koplytstulpį. Statinį drožė meistras iš Skuolių – Virbalas. Tuomet, siaučiant marui, kryžius ar koplytstulpius statėsi daugelis valstiečių, manydami apsaugosią savuosius nuo maro ir kitokių negandų.
Po baudžiavos panaikinimo Baltrus nusipirko žemės iš Laumenkos dvaro ir kūrėsi senuosiuose Remeisiuose. Čia, prie namų, ir koplytstulpį pastatė.
Keitėsi kartos. Dar kartą Anusevičiai kūrėsi iš naujo – 1912 metais tame pačiame Remeisių kaime, tik kitoje vietoje – pelkėtame lauke – statėsi naują sodybą. Naudojo senosios gryčios medžiagą. Statė didelę dviejų galų trobą, erdvią trejų durų klėtį, talpų kluoną, tokį pat tvartą. Darbštūs Anusevičiai buvo pasiturintys ūkininkai. Jau trečią kartą jie atsikėlė ir savo Sergėtoją – Koplytstulpį.
Ir šiandien jis dar tebestovi – pajuodęs, suvargęs, praradęs šventąsias statulėles. Domėjosi senuoju statiniu daug kas – muziejininkai, paminklosaugininkai, istorikai, vis išprašydami po medinę statulėlę, kol liko viena. Ji ir tebesaugo Anusevičių šeimos gyvybines galias, vis suburdama į šį kiemą visą giminę…

Senųjų dievdirbių beieškant
Pusę tūkstančio metų galintys turėti kapeliai kadaise buvę šalia senojo Daubariškių sodžiaus, dabar – jau šio kaimo laukuose, už Kazio Aganausko sodybos. Čia, Želvos krašto žemių pakrašty, sakys daubariškiečiai, palaidoti nuo maro kritę vaikeliai. Senųjų Daubariškių istorija irgi čia, ant šių kapelių.
Keli akmens paminklai, o per visą kalnelį – kryžiai. Jie paprasti, be puošybos, kai kurie truputį padailintais galais, kryžmos – vos viena kita su Nukryžiuotojo statulėlėmis. Vėjų nugairinti, lietų plauti, sutrūkinėję, žaizdoti, su rūpestingos priežiūros pėdsakais – kamienai tvirtinti geležėlėm, lentutėm. Kai kurie kadaise buvę antkapiniai, papėdėse nebeturi kauburėlių – laikas juos sunaikino. Ant vieno tokio kryžiaus dar įskaitoma išrėžta data – 1935 m.
Trys kryžiai čia perkelti iš senojo kaimo vienkiemių – nuo Misiūrų, Rinkūnų, Galinių trobų, prieš žemių melioravimą. Paliko daubariškiečiai savo kiemų relikvijas kapuose. Čia perkeltas ir senasis Daubariškių kaimo kryžius, darytas to paties meistro – Jono Grigo.
Kapeliuose originalumu išsiskiria ir labai sena koplytėlė (,,šepela“, pasak V. Šepečio). Ornamentu puoštas stogelis, po juo – medinė skulptūrėlė, primenanti Šv. Jono Nepomuko atvaizdą. Pajuodusi, aptrupėjusi, suskeldėjusi, neryški. Senieji mena, kad su rožančium buvusi. Ji irgi istorinė, iš senų laikų, gal XIX a. pabaigos. Jono Šepečio, dievdirbio, drožta. (Jonas Šepetys – menotyrininko, Kovo 11-osios Akto signataro Liongino Šepečio senelis, gyvenęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje). Nors autoriaus pavardė neįamžinta, bet ji likusi prisiminimuose.
Mečislovas Grigas restauravo Jono Šepečio koplytėlę, daugelį metų buvusią įkeltą Meilūnų sodyboje, ant seno klevo kamieno. Po restauravimo kaip relikvija padėta ant senųjų kapelių. Kad nenunyktų, ją nešėsi ir saugojo namuose Meilūnaitė-Aganauskienė Marijona. Paskui, jau keliant kiemų kryžius, vėl išnešė į kapus, tvirtino ant medžio kamieno. Ten šventyklėlė yra ir dabar – senojo kaimo liudininkė.

Vilties koplytstulpis
Sena klebono Petro Avižienio svajonė įkurti jaukius parapijos namus prieš keletą metų buvo pažymėta simboliniu koplytstulpiu senosios ambulatorijos (statytos 1972 m.) kieme.
Kiek vargelio ir rūpesčių būta, kol tas senas, vėjų perpučiamas, apgriuvęs pastatas virto jaukiais namais, talpinančiais ir seniūnijos Socialinių paslaugų centrą, ir Parapijos namus, atvėrusius duris 2010 m.
Koplytstulpis, kaip vilties simbolis, tebestovi, tarsi kviečiantis parapijiečius bendrystei, susitelkimui.
Įdomi šio mažosios architektūros paminklo istorija. Drožė, metalines dalis kalė talentingas dailininkas iš Utenos Bernardas Bražionis pagal turėtą pavyzdį – tarp Laukelių ir Krapo kaimų stovėjusį senąjį koplytstulpį. ,,Padarė lygiai tokį patį“, – sakys šio statinio gaivinimo sumanytojas kunigas Petras Avižienis.
Keturšlaitis metalinis stogelis, užsibaigiantis kryžiumi. Po juo – metalinė ažūro tvorelė. Koplytėlė dviaukštė. Už tvorelės – aikštelės skulptūrėlėms. O šios sustatytos ant Parapijos namų palangių – Šv. Mergelės Marijos, Izidoriaus, Angelo… Saugomos laukiant žmogaus, mokančio paskutinį darbelį padaryti – sukelti statulėles, suteikti koplytstulpiui gyvybės ir išskirtinumo.

Mus remia: