Bernotiškių koplyčia tapo partizanų maldos vieta

Miglė VALIONYTĖ

Vidiškių seniūnijoje, šalia Bernotiškių kaimo, stelbiama tankių krūmų ir medžių, stūkso Bernotiškių koplyčia. Tai vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turintis architektūrinę ir sakralinę vertę.

Išliko tik koplyčia

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Bernotiškių vietoje stovėjo Šalkavos dvaras. Jis priklausė Kačinskams, kurie 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui, o sovietmečiu visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.

Manoma, kad ją XIX a. pabaigoje pastatė Kurėnų II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis. Statinys priklausė Ukmergės šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijai. Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų.

Pastato architektūrinis stilius – istorizmas

Pastato architektūrinis stilius – istorizmas. Šiai architektūrai būdingas praeities meno stilių pakartojimas, pagrįstas moksliniais meno istorijos tyrinėjimais. Istorizmu grindžiamos neostilių ir eklektikos meno krypčių nuostatos. Istorizmą XIX a. pirmoje pusėje suformavo romantizmo idėjos, istorizmas yra paveikęs kūrinių, sukurtų iki XX a. pradžios, stilių. Vidiškių seniūnijoje išlikusi Bernotiškių koplyčia ne išimtis.

Pastato sienos tinkuotos, raudonų plytų mūro. Koplytėlė yra lotyniško kryžiaus plano, su daugiakampiu kiek žemesniu skliautu, keturkampiu varpo bokšteliu ir laidojimo rūsiu. Stogo forma – dvišlaitė. Išlikęs ir kitas stogo elementas – plytų mūro tinkuotas šešiakampis akroterijas. Tai skulptūrinis dekoratyvinis elementas, dažniausiai vėduoklinės palmės lapo ar statulos pavidalo.

Koplyčios vidaus sienose įrengtos stačiakampės nišos memorialinėms lentoms įmontuoti. Šiuo metu lentų jau nėra. Išlikę tik medinio didžiojo altoriaus liekanos: viršutinė altoriaus dalis, bažnyčios altoriaus pagrindinės dalies, Dievo stalo fragmentai, trijų spalvų ornamentuotų keraminių plytelių grindys.

Aplink koplytėlę išsidėstę taisyklingo stačiakampio formos tvoros fragmentai su vartais. Įrengtos stačiakampės ir arkinės nišos tvoros stulpuose. Išlikę profiliuoti tinkiniai tvoros stulpų karnizai.

Parduodamą pastatą tik apžiūrėjo

2012 metais Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi Bernotiškių koplyčios kompleksas pripažintas bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir buvo perduotas Ukmergės rajono savivaldybės žinion.

Kelerius metus koplyčia buvo naudojama kaip sandėlis. 2015-iais savivaldybė nutarė viešame aukcione parduoti dvi koplyčias. Viena jų – Bernotiškių. Į pardavimų sąrašą įtraukta likutinė koplyčios komplekso vertė – 10 339 Eur.

Kaip „Gimtajai žemei“ sakė Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras, per tą laikotarpį Valstybės turto fondui perduotu pastatu buvo susidomėję keli pirkėjai. Tačiau atvažiavę ir apžiūrėję pastatą, noro jį įsigyti nepareiškė.

Kompleksą prižiūri seniūnija – užkalė koplyčios langus, duris, apšienauja teritoriją.

1944–1945 metais globojo pasipriešinimo dalyvius

Vienerius metus Bernotiškių koplyčioje rektoriumi dirbo kunigas, monsinjoras, prelatas, teologas Eduardas Simaška. Jis gimė 1909 metais, Ukmergės apskrityje, Kavarsko valsčiuje, religingoje žemdirbių šeimoje. Baigęs Ukmergės valstybinę gimnaziją, 1930 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete mokėsi Teologijos-filosofijos fakultete. Baigęs studijas įgijo teologinį išsilavinimą.

1936 m. birželio 21 d. Kauno arkikatedroje arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. 1937–1938 metais kunigas E. Simaška darbavosi Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, 1938–1939 metais dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos notaru, 1939–1940 metais buvo Kauno IV gimnazijos kapelionu, 1940–1941 metais Kavarsko parapijos vikaru, 1941–1944 metais Ukmergės gimnazijos kapelionu, 1944–1945 metais – Bernotiškių koplyčios rektoriumi, 1945 metais buvo perkeltas į Lygumus (Pakruojo rajonas) vikaru.

Dirbdamas Bernotiškių koplyčios rektoriumi, E. Simaška buvo partizanų rėmėjas, nuodėmklausys, neoficialus kapelionas. Jis laisvės gynėjams parūpindavo maisto ir vaistų.

Dažnai patardavo ir į jį besikreipiantiems jaunuoliams, ar tapti partizanais.

Nuošalioje vietoje stovinčioje koplyčioje pasipriešinimo dalyviai ir jų rėmėjai naktimis atlikdavo išpažintis, priimdavo Šv. Komuniją. Dažnai koplytėlėje likdavo nakvoti Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai.

1946 m. birželio 14 dieną E. Simaška buvo apkaltintas antisovietine veikla ir suimtas sovietinio saugumo. Kunigą nuteisė dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams atėmė pilietines teises. Bausmę jis atliko Komijoje, Intos anglių kasyklose.

Tremtyje pasigaminęs būtiną inventorių, dvasininkas reguliariai aukojo šv. Mišias.

1956 metais E. Simaška grįžo į Lietuvą, tačiau saugumas neleido jo skirti klebono pareigoms. 1956–1958 metais jis dirbo Šiaulių Šv. Jurgio parapijoje altaristu-vikaru, 1958–1965 metais ėjo Gruzdžių parapijos vikaro pareigas. Per tuos metus ne kartą laikinai pavadavo išvykusius klebonus, tačiau savarankiškai vadovauti parapijai neturėjo galimybės. 1965–1967 metais dirbo Viduklės parapijos vikaru, kol galiausiai pirmą kartą buvo paskirtas klebono pareigoms nedidelėje Šimkaičių parapijoje Jurbarko rajone, kur darbavosi trejus metus. 1970-aisiais perkeltas Skarulių parapijos klebonu, dar po septynerių metų – Deltuvos parapijos klebonu. 1986 metais jo paties prašymu buvo paskirtas Šiluvos parapijos altaristu ir čia gyveno iki mirties. 1990 metų lapkričio 14 dieną popiežius Jonas Paulius II už ištikimą kunigišką tarnystę kunigą Eduardą Simašką paskyrė savo kapelionu – monsinjoru .

2004 metais E. Simaška buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

E. Simaška mirė eidamas 102-uosius metus. Amžino poilsio atgulė Šiluvos bazilikos šventoriuje.

E. Simaška. genocid.lt nuotr.

Mus remia: