Per ilgą gyvavimo laikotarpį – įvairūs išbandymai

Šv. Antanas Paduvietis – vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas. Jis gimė 1195 m. Lisabonoje, turtingoje šeimoje, būdamas 15 metų įstojo į šv. Augustino vienuolyną, ten gavo gerą išsilavinimą. Vėliau tapo elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Tačiau liga jį privertė pasilikti Italijoje.
Su Šv. Antanu Paduviečiu siejama daug stebuklų ir išgydymų.
Išrinktas Šiaurės Italijos pranciškonų provincijolu, Antanas savo buveine pasirinko Paduvos miestą. Matydamas daug neturto, skurdo ir paprastų žmonių išnaudojimą, jis ėmė energingai rūpintis apleistųjų ir skriaudžiamųjų buitimi. Aukas, kurias žmonės sunešdavo, jis išdalindavo vargšams, todėl šios aukos vadinamos šv. Antano duona.
Antanas mirė jaunas – vos 36 metų, 1231 m. birželio 13 d. Nepraėjus nė metams, jis buvo paskelbtas šventuoju Antanu Paduviečiu. 1263 m. jo garbei Paduvoje virš kapo pastatyta bažnyčia, kurioje yra krištolinis relikvijorius, jame saugomos šventojo relikvijos, tarp jų ir liežuvis, šv. Antano iškalbingumo simbolis.

Prie kelio Ukmergė-Molėtai esanti Skuolių Šv. Antano Paduviečio koplyčia-mauzoliejus buvo pastatyta apie 1846 metus. Per ilgą savo gyvavimo laikotarpį koplyčia patyrė įvairių išbandymų. Tačiau, pergyvenusi visas negandas, ir dabar priima maldoms tikinčiuosius.

Koplyčia įsikūrusi Skuolių kaimo kapinaitėse. Ją pastatė ir rūsį giminės mirusiems laidoti įrengė Labeikių dvaro savininkai Kirsnevskiai. Joje meldėsi aplinkinių kaimų tikintieji. Koplyčioje birželio 13-ąją buvo švenčiami visuotiniai Šv. Antano atlaidai. Jos pagrindinis akcentas buvo nežinomo dailininko aliejinės tapybos Šv. Antano Paduviečio paveikslas.
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia koplyčią uždarė.
XX a. pradžioje Želvos krašte darėsi laisviau. Po 40-ties metų pertraukos, 1905-aisiais vėl buvo atnaujintos pamaldos. Melstasi lenkų kalba. 1906 metais per atlaidus, vadovaujant Želvos bažnyčios vargonininkui Jokūbui Kanapeckui, jaunimas lietuviškai giedojo „Pulkim ant kelių“ ir kitas giesmes. Kiekvienais metais Šv. Antano atlaidų dieną tikinčiųjų procesija žygiuodavo iš Želvos bažnyčios į koplyčią senuoju keliu Ukmergė-Molėtai.
Sovietmečiu, 1960 metais, koplyčia buvo nuniokota ir uždaryta. Piktadariai pagrobė varpą ir didžiausią vertybę – Šv. Antano Paduviečio paveikslą, taip pat išniekino fundatorių kapus, esančius šventovės rūsyje.
1989 metų pavasarį Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios klebonas Petras Avižienis ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti apleistą ir apaugusį krūmais pastatą. Kartu su dideliu būriu talkininkų jis ėmėsi darbo ir per du mėnesius prikėlė Skuolių koplyčią naujam gyvenimui. 1989 metų birželio 18-ąją koplyčia buvo atšventinta (naujai pašventinta) – joje vėl vyko iškilmingi Šv. Antano atlaidai.
Atšventinimo iškilmės buvo didžiulės – jose dalyvavo ir kraštietis, Kalifornijos lietuvis dvareliškietis, atstatymo darbų rėmėjas Antanas Mikalajūnas. Iš Želvos bažnyčios link Skuolių pasuko didelė procesija. Koplyčiai dovanotą 1967 metais tapytą Šv. Antano Paduviečio paveikslą vežė karietoje su baltų žirgų kinkiniu, ją lydėjo raiteliai.
1999 metais birželio mėnesį vyko jubiliejiniai Skuolių koplyčios atlaidai, minint 10 metų nuo jos atstatymo, o 2006 metų birželį – iškilmingos Šv. Mišios buvo aukotos 160-ies metų jubiliejaus proga, 2016 metais – 170-ečio.
Kasmet Skuolių koplyčios erd-vėse atsiranda naujų meninių, prasminių akcentų, atnaujinamos tradicijos. Čia, kamerinėje aplinkoje, vasaros tyloje po šv. Mišių suskamba profesionalioji muzika, kartais vyksta sutuoktuvių ceremonija. Po atlaidų koplytėlės šventorius sukviečia į skuoliškių surengtas vaišes.

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ

Loretos EŽERSKYTĖS nuotr.