Veprių Kalvarijos – unikali vietovė ir išskirtinis Kryžiaus kelias

Ukmergės rajone yra 23 koplyčios. Tai – sakralinio meno ir architektūros paminklai, beveik visi įtraukti į saugotinų paveldo objektų sąrašą. Koplyčios yra įvairios paskirties – tai koplyčios-mauzoliejai, koplyčios prie bažnyčių, kapinėse, prie kelių. Pradedame spausdinti straipsnių ciklą apie jų atsiradimo istorijas, taip pat ir apie su jomis susijusių žmonių likimus.

Eina didžiosios procesijos

Vienos žymiausių Ukmergės rajone yra Veprių Kalvarijos. Tai– sakralinių statinių kompleksas, įsikūręs prie Veprių ežero ir Šventosios upės, pietrytinėje Veprių miestelio dalyje. Kompleksą sudaro bažnyčia, 35 Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai bei kryžiai, mediniai ir geležiniai vartai. Kelio ilgis – 5,5 km. Kryžiaus kelias labiausiai lankomas maldininkų kasmet vykstančių Sekminių atlaidų savaitgalį. Po šeštadienio ir sekmadienio rytinių pamaldų jį apeina didžiosios procesijos.

Per Sekmines suplūsta daugybė maldininkų.

Kalvarijas sudaro 21 plytų mūro koplytėlė

Pagrindiniai Kalvarijų statiniai išsidėstę Marijos Rožančinės bažnyčios šventoriuje, kur stovi bažnyčia, Kristaus kapo koplyčia, trys koplytėlės, koplytstulpiai bei kryžius. Yra pažymėtos septynios Kryžiaus kelio stočių vietos. Kiti komplekso statiniai – tai likusios Kryžiaus kelio stotys, išsidėsčiusios rytinėje ir pietrytinėje miestelio dalyje ir miškelyje, o viena koplytėlė stovi šiauriniame miestelio gale. Iš viso Kalvarijas sudaro 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriuje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai. Pro geležinius vartus procesija praeina du kartus, taip pat vartų funkciją atlieka šventoriaus vartai, todėl iš viso susidaro 8 stotys vartuose.

Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, „Marijos takeliai“. Tai 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. „Marijos takeliai“ maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Kelio ilgis – apie 2 km. Dalis Kryžiaus kelio ir Cedrono upelio – privati valda, kurios laisvas lankymas galimas tik atlaidų dienomis. Kalvarijų kelyje yra dar viena ypatinga vieta – Cedrono upelis, Riešės upelio žemupys, pavadintas bibliniu vardu. Tikima, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Žmonės čia prausiasi, per Sekmines brenda basomis ir keliais, vandenį vežasi namo.

Istorija

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Veprių Kalvarijos buvo įrengtos susipykus Upninkų ir Veprių miesteliams dėl bažnyčios. Sugriuvus Upninkų bažnyčiai, caro valdžia neleido jos restauruoti, tad Vilniaus arkivyskupijos administratorius nutarė įkurti parapiją Vepriuose, o Upninkų bažnyčios inventorių pervežti į Veprių bažnyčią. Upninkiečiai neleido paimti inventoriaus, riaušės tarp jų ir vepriškių truko pusantros paros. Riaušes laimėjus vepriškiams, upninkiečiai boikotavo naująją bažnyčią. Kad parapijos bažnyčia Vepriuose nebūtų tuščia, buvo iškelta idėja čia įkurti Kalvarijas. Šios idėjos autorystė nėra aiški. Yra trys versijos: pirmoji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir netoliese (Milašiūnuose) veikusio dominikonų vienuolijos namų iniciatyva; antroji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir dvarininko iniciatyva, ir trečioji, kad tai lenkų ir lietuvių maldininkų nesantaikos problemos Vilniaus Kalvarijose rezultatas.

Anksčiau nei Vepriuose, Lietuvoje Kalvarijos buvo įkurtos tik Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Kalvarijų planas, statant vartus ir koplytėles, buvo parengtas Vilniaus Kalvarijų pavyzdžiu, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės.

Kryžiaus kelio stotys Vepriuose įsteigtos 1846 m., kai pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Pirmosios koplytėlės buvo medinės, sukaltos iš lentų. 1882–1900 m. Veprių ūkininkų lėšomis dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis. Į šias dvi didžiąsias medines koplytėles buvo galima patekti ir ten melstis.

Koplytėlės nukentėjo nuo artilerijos per Pirmąjį pasaulinį karą. 1923 m. kunigo Pranciškaus Mirskio iniciatyva senieji sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos, tačiau žemesnio meninio lygio (keli jų saugomi Veprių muziejuje). Sekminių metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Maldininkų, atvykstančių į Sekminių atlaidus, skaičius nuolatos augo ir tarpukario laikotarpiu į Veprius jų atvykdavo tūkstančiai. Apie Veprių Kalvarijas dar 1927 m. buvo išleistas vadovėlis „Jėzaus Kristaus kančios kelių arba Kalvarijų vadovėlis taikomas Vilniaus ir Veprių Kalvarijoms apvaikščioti“.

Paruošta pagal „Vikipediją“

Loretos EŽERSKYTĖS nuotraukos

[images cols=“three“ lightbox=“true“]
[image link=“25995″ image=“25995″]
[image link=“25993″ image=“25993″]
[image link=“25997″ image=“25997″]
[/images]