Jubiliejų švenčiantis J. Barzda pasidalino profesine patirtimi. AUTORĖS nuotr.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Naujausi, Žmonės

„Policininko intuicija išliko“

Kai kurie žmonės negali nustygti vienoje vietoje – jie ieško laimės tai čia, tai ten, iškeliauja į kitus miestus ar užsienio šalis ir ten apsigyvena, kas ir vėl atgal sugrįžta. Tačiau nemažai yra tokių, kam vieta, kurioje gimė, yra vienintelė – ir gyventi, ir dirbti. Tai galima pasakyti apie ukmergiškį Joną Barzdą.

 

Sistemos keitėsi, misija – visada ta pati

Gražų jubiliejų švenčiantis vyras gimė Ukmergės rajone, Gailiūnuose. Atitarnavęs tarybinėje armijoje ir grįžęs į namus, J. Barzda sulaukė pasiūlymo tapti pareigūnu. Neilgai svarstęs vaikinas sutiko ir 1980 metais pradėjo dirbti tuometiniame rajono Vidaus reikalų skyriuje autoinspektoriumi, po Nepriklausomybės atgavimo jis buvo paskirtas vadovauti Ukmergės rajono policijos komisariato Kelių policijai. Čia darbavosi iki 2000-ųjų, kai išėjęs į pensiją (pareigūnams ji skiriama ištarnavus nustatytą laiką) įsidarbino „Regitroje“.

J. Barzda pasakoja, kad per dvidešimtį pareigūno darbo metų teko dirbti skirtingose sistemose – sovietinėje ir nepriklausomos Lietuvos. Pašnekovas konstatuoja, kad nepaisant laikmečio, pareigūno misija visada ta pati – išaiškinti pažeidėjus, užkirsti kelią nusikaltimams, taip užtikrinant visuomenės saugumą. Tik sąlygos skiriasi – ir dėl techninių galimybių, ir dėl tarybinėje santvarkoje nustatytų tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, aukštas pareigas einantys valstybės ir rajono funkcionieriai turėjo lyg ir neliečiamybę – galėjo neblaivūs sėsti prie vairo. J. Barzda sako, kad tokie neliečiamieji rajone buvo vykdomojo komiteto pirmininkas ir pirmasis partijos sekretorius. Kad inspektoriams nekiltų minčių stabdyti automobilius, kuriais jie važinėjo, mašinos turėjo specialius numerius. Visi jie baigėsi raidėmis „LIT“. Vyresnių ukmergiškių mintyje ir dabar likęs atvejis, kai vienas inspektorius, pats būdamas neblaivus, sustabdė automagistrale važiuojančio respublikinio lygio veikėjo mašiną ir vairuotojui pasakius, kad automobiliu važiuoja aukštas valdininkas, pradėjo jį „auklėti“. Po šio įvykio autoinspektorius neteko darbo.

Bėglys „melžė karvę“

J. Barzda sako, jog 1980 metais dauguma mašinų buvo krovininės, taip pat nemažai – autobusų. Lengvuosius automobilius turėjo tik nedaugelis, nes jie brangiai kainavo, todėl jų vairuotojai buvo pakankamai drausmingi. Pati nedrausmingiausia vairuotojų kategorija – motociklininkai. Didžioji dalis šių transporto priemonių buvo neregistruotos, važinėjo be numerių. Tad pastebėjus pažeidėją nelengvai jį galėjai nustatyti – įsuko į miškelį ir nurūko tarp medžių…

Labai dažnai neblaivūs prie vairo sėsdavo traktorininkai.

Važiuodami išgėrę ir įkliuvę vairuotojai labai dažnai stengdavosi išvengti atsakomybės bandydami pabėgti nuo pareigūnų. Pašnekovas su šypsena prisimena ir buvusius kuriozus: „Kartą vienas bėglys, traktoriumi privažiavęs prie tvarto, įbėgęs į vidų atsitūpė prie karvės ir atseit ėmė ją melžti. O kartą motociklininkas įvažiavo į balą – stovi vandenyje, o motociklo net nesimato…“

Kai kurie bandė ir gudrauti. „Sustabdėme vieną „su kvapu“ ukmergiškę. Automobilyje pradėjus pildyti dokumentus, ji ėmė klausinėti, kokia atsakomybė gresia, kas kelių policijos viršininkas. Kai kolegos pasakė mano pavardę, moteris nudžiugo: „Aš jį pažįstu“. Paklausiau, iš kur ji pažįstanti viršininką? Sulaikytoji nepasimetė ir greitai atšovė: „O čia jau mano reikalas!“

Tarnauti Lietuvai panoro visi

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pradėta teisėtvarkos bei visos vidaus reikalų sistemos pertvarka, nes ši institucija buvo nepaprastai svarbi įtvirtinant valstybingumą. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas kreipėsi į buvusius milicininkus, kviesdamas dirbti nepriklausomos Lietuvos labui. 1990 metų gruodžio 11-ąją priimtas Lietuvos policijos įstatymas.

J. Barzda sako, kad tarp ukmergiškių pareigūnų nebuvo atsisakiusių darbo, visi davė priesaiką Lietuvos Respublikai. „Mes, kaip ir kiti šalies gyventojai, buvome labai entuziastingai nusiteikę. Kadangi tuo metu materialinė bazė buvo ne itin stipri, patys ant milicininkų uniformų siuvomės naująją policijos atributiką“, – prisimena veteranas.

1991-ųjų birželio 28 dieną Vyriausybės sprendimu buvo patvirtinti Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento ir pagrindinių struktūrinių padalinių – kriminalinės, viešosios, transporto ir savivaldybių policijos tarnybų, nuostatai.

„Reikia pripažinti, kad tarybiniais metais mūsų pagrindinė funkcija buvo išaiškinti pažeidėjus ir juos nubausti. Vykdant reformą, po truputį ėmė keistis pareigūnų darbo esmė. Įsivyravo nuostata, jog policininkas turi būti universalus – ne tik nustatyti pažeidėjus, bet ir pamatyti bei padėti tam, kam reikia pagalbos“, – pažymi pašnekovas.

Bandė susprogdinti sodo namelį

Policijos pareigūno darbas yra pavojingas – tenka budėti ir naktimis, o susidūrus su pažeidėju ar nusikaltėliu net dienos metu nežinai, ko jis gali griebtis. J. Barzda prisimena, kad kartą vejantis bėglį, šis automobiliu įvažiavo į daržinę. Iš ten pasirodė šaukdamas ir mosuodamas laužtuvu. „Nutarėme palaukti, kol neblaivus vyrukas pavargs, o tada atėmėme laužtuvą“, – su šypsena kalba buvęs pareigūnas.

Taip pat kartą ant kelio J. Barzdą partrenkė pravažiuojantis motociklininkas: „Laimei, labai rimtų sužalojimų nepatyriau – tik kelias savaites paskaudėjo nugarą.“

Keičiantis santvarkoms, valstybėje atsiranda daug ekonominio chaoso, tuo pačiu ir puiki terpė užgimti nusikalstamoms grupuotėms. Ne išimtis ir Lietuva – po 1991-ųjų šalyje siautėjo įvairios gaujos, kurios bandė visus valdyti ginklu ir pinigais. Ukmergėje taip pat atsirado vyrukų, kurie nusikalstamu būdu tapę turtuoliais, pasijuto visagaliais ir nebaudžiamais. „Tada mes, pareigūnai, tuos „erelius“ bandėme „nusodinti“ – jiems bent kiek pažeidus taisykles, baudėme. Tai sukėlė nepasitenkinimą. Vieną dieną į mano sodo namelį buvo įmestas sprogmuo. Laimingo atsitiktinumo dėka tik išdužo langai ir išlūžo durys“, – kalba ne apie itin malonų atvejį ukmergiškis. Ir priduria, kad nusikaltėliams policijos pareigūnų nepavyko įbauginti, gaujos ilgainiui buvo neutralizuotos.

„Regitrai“ irgi reikėjo patyrusių darbuotojų

2000-aisiais nuo sausio 1 dienos pradėjo veikti naujas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinys „Regitra“. Įmonė įsteigta pertvarkius Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos tarnybą. „Ši institucija tik ką buvo pradėta kurti, tad reikėjo darbuotojų, išmanančių tuos dalykus. Tuometiniam „Regitros“ vadovui Ramučiui Olekai pakvietus, pradėjau vadovauti Ukmergės skyriui. Kartu su manimi tada atėjo ir Vadimas Orlovas bei Neringa Gintautienė. Šis mūsų kolektyvas išliko iki dabar“, – atskleidžia pašnekovas.

Augant technologinei pažangai, žmogiškasis faktorius taip pat reikalingas

Veiklos pradžioje įmonė teikė tik transporto priemonių registravimo paslaugas, perėmusi šias funkcijas iš policijos. Anot J. Barzdos, per 18 metų keitėsi šios įmonės priklausomybė, plėtėsi funkcijos, modernėjo įranga. „2003 metais „Regitra“ pradėjo egzaminuoti vairuotojus, 2007-aisiais – išdavinėti vairuotojo pažymėjimus. Dabar tai yra valstybės įmonė, tvarkanti Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių ir vairuotojų registrus, registruojanti motorines transporto priemones ir jų priekabas, egzaminuojanti kandidatus į vairuotojus, išduodanti ir keičianati vairuotojo pažymėjimus, taip pat teikianti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tarpininkavimo paslaugas“, – vardija „Regitros“ vyr. specialistas.

 Jis teigia, kad šiuo metu padalinio darbuotojai per dieną priima apie 50 klientų, taip pat sulaukia ir gyventojų telefono skambučių.

Augant technologinei pažangai, vis daugiau paslaugų buvo perkeliama į elektroninę erdvę. Vis dėlto ir dabar reikalingas žmogiškasis faktorius – kai reikia patikrinti, ar automobilis turi galiojančią techninę apžiūrą, draudimą, ar nėra vogtas ir ar jo VIN numeris nesuklastotas.

Viena naujovių – registruojamo automobilio fotografavimas: „Nustatydami transporto priemonės tapatumą, ją užfiksuojame nuotraukose. Turime padaryti mažiausiai šešias fotografijas. Pirmiausia iš kelių pusių fotografuojame automobilio išorę, taip pat padarome jo salono, variklio skyriaus, identifikacinių žymenų bei odometro parodymų nuotraukas, – aiškina J. Barzda. – Automobilį užfiksuoti reikia tam, kad būtų žinoma, kaip jis atrodė registracijos metu. Kartais pasitaiko atvejų, kai kyla abejonių, ar, pavyzdžiui, valstybiniai registracijos numerio ženklai tikrai galėjo būti priskirti tam tikrai transporto priemonei. Fotografavimas – ir tam tikra prevencinė priemonė: šiais duomenimis dalijamės su teisėsaugos institucijomis ir draudimo įmonėmis, norint išvengti sukčiavimo atvejų.“

Anot vyr. specialisto, anksčiau ne taip retai pasitaikydavo atvejų, kai buvo bandoma įregistruoti vogtus arba perdarytus automobilius, kai iš kelių būdavo sukonstruojamas vienas. Tačiau dabar to beveik nebūna, nes informaciją apie kiekvieną transporto priemonę galima pasitikrinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių duomenų bazėse.

Dažniausiai automobiliai atgabenami iš Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos. Vis daugiau jų atplukdoma ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Vairuodamas stebi ir kitus

Nors jau seniai nėra pareigūnas, J. Barzda juokauja, kad „policininko intuicija išliko“. Važiuodamas automobiliu jis jaučiasi ne tik kaip vairuotojas, bet ir stebi situaciją, kaip elgiasi kiti vairuojantys. Jis džiaugiasi, kad dabar vairuotojai daugiau paiso kelių eismo taisyklių, ir tai, pareigūno veterano nuomone, dėl to, kad žymiai sugriežtintos bausmės už vairavimą neblaiviam, greičio viršijimą. „Atrodo, kad priešingai, negu buvo tais laikais, kai dirbau Kelių policijoje, dabar rečiau bandoma pabėgti, bet užtat dažniau bylinėjamasi“, – konstatuoja skirtumus pašnekovas. Ir priduria, kas yra bendra ir aniems laikams, ir dabar: tai taisykles pažeidusių vairuotojų frazė: „Aš tave atleisiu iš darbo!..“

Pašnekovas pažymi ir tai, kad drausmingesni tapo patys pareigūnai.

Jis dažnai susitinka su policijos veteranais, dalyvauja jų renginiuose. „Mums įdomu kartu susiėjus prisiminti darbo metus, diskutuojame ir aktualiais šiandieniniais teisiniais klausimais“, – neslepia J. Barzda.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Ukmergė :
    Koks jis viršininkas, paprastas darbininkas ir tiek, validoliu jau kvepia
  • bix :
    Neutralizatorius,blyn juokas ima.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas