Psichologas: stresas, kurio nejaučiame, dar pavojingesnis

Edita ČESNAVIČIENĖ

Stresas lydi visus – darbe, auginant vaikus, netgi ruošiantis atostogoms. Tačiau jaučiame ir išgyvename jį skirtingai. Vieni jį junta vos tik išgirdę piktesnį žodį iš kolegos, kitiems turi atsitikti rimta avarija, kad jie dalintųsi streso patyrimu. Kaip ir kiek jaučiame, priklauso ne tik savaime nuo mūsų nervų sistemos, bet ir kiek esame išmokę šiuos pojūčius jausti. Ar mokame įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus, ar reaguojame į juos, ar mieliau vaizduojame tvirtus maksimalistus, kuriems pirmiausia tikslai, o visa kita palauks to momento, kai atsiras daugiau laiko, t. y. niekada.

Psichologas ir dėmesingumo mokytojas Paulius Rakštikas teigė, kad stresą reikėtų suvokti ne kaip elektros lemputės veikimo principą (įjungta/išjungta), bet labiau kaip, pavyzdžiui, atmosferos užterštumą, kuris visada yra kažkokio lygio, tačiau mes jį pajuntame, kai jo lygis yra pastebimai didesnis nei kasdien. Taip ir stresas, pavyzdžiui, artimo mirtis ar egzaminas sukuria aiškiai pastebimą stresą, o štai skubėjimas, „multitaskingas“, dirgli darbo aplinka (triukšmas, nepatogūs baldai, nemalonus kvapas ir t. t.) ir daug kitų mažai tiesiogiai pastebimų faktorių lemia foninį – lėtinį stresą, kuris mūsų organizmui yra itin kenksmingas. Psichologas išskyrė 7 dažnai pasitaikančias foninio streso aplinkybes.

1. Nuolatinis skubėjimas.

Mes visi skubame, tame nėra nieko blogo. Tačiau jei yra pojūtis, kad skubu nuolat – tai ženklas, kad tai daro neigiamą poveikį. Susiduriu ir su žmonėmis, kurie labai daug spėja ir tuo džiaugiasi. Tai yra šaunu, tik siūlau šias savo galimybes suspėti dar daugiau – kaskart vertinti labai kritiškai. Riba tarp „daug spėju“ ir „nieko nespėju“ yra labai plona.

2. Kelių darbų atlikimas vienu metu.

Daugiaprogramio režimo (angl. multitasking) egzistavimas jau paneigtas daugybe tyrimų. Todėl netikėkite savo mintimis, jei jos sako, jog galiu daryti daug darbų vienu metu. Tai nėra įmanoma fiziologiškai. Atlikdami kelis darbus vienu metu mes tiesiog perkėlinėjame savo dėmesį iš vienos veiklos prie kitos, tai nėra jų atlikimas vienu metu. Šis režimas itin sekina mūsų psichinius resursus ir kuria įtampą.

3. Sunkių darbų ar pokalbių atidėliojimas.

Kiekvieną dieną visi turime įvairių sunkumų, užduočių ir paprastai neskubame pradėti pačios sunkiausios, nes ji nėra patraukli ir numanome, kad pareikalaus daug jėgų. Tuomet visą dieną atliekame mažiau svarbias užduotis, vis pagalvodami apie tą sunkiausią, kuri laukia vakare ar savaitės pabaigoje. Šis prisiminimas nėra jau toks nekaltas, nes kelia mums įtampą ir skatina tą užduotį atidėlioti dar labiau. Panašiai kaip žadintuvo garsas ryte – jei neatsikeliame po pirmojo signalo, kiekvienas pakartotinas jo skambesys atsikėlimą tik sunkina.

4. Darbo ar gyvenimo sąlygos triukšmingoje ar kuo kitu nepatogioje aplinkoje.

Negalvokite tik apie darbą gamykloje ar panašioje vietoje. Net ir atviras ofisas, kuriame daug skambučių, pokalbių, triukšmo, yra tokia vieta, kuri kuria sunkiai pastebimą, tačiau stresą. Laikui bėgant gali atrodyti, kad prie to priprantame, tačiau tai tik iš dalies tiesa. Mūsų organizmas labiau prisitaiko prie nepatogių sąlygų, bet ne pripranta.

5. Visko laikymas galvoje.

Bandyti atsiminti telefono numerį, daug vardų ar gatvių pavadinimų yra naudinga atminčiai lavinti. Tačiau įvairios kasdienės užduotys, susitikimai ir visokie mini reikalai mūsų galvą perpildo nebūtina informaciją, kurią vėl ir vėl bandydami sau priminti sekiname save. Jei kartais pamirštate susitikimus ar neatliekate kitų pažadų, gali būti, kad stengiatės prisiminti per daug.

6. Darbas ir gyvenimas didelio neapibrėžtumo sąlygomis.

Gyvenimas yra nenuspėjamas, o mūsų noras jį suplanuoti dažnai prasilenkia su tikrove. Plačiąja prasme tai galioja visiems mums, bet galite įvertinti ir konkrečiai jūsų situaciją – galbūt šiuo metu neapibrėžtumo jūsų gyvenime yra kur kas daugiau nei anksčiau? Dažnai tai susiję su darbo keitimu, sumažėjusiomis pajamomis, pablogėjusia sveikata ir t. t. Atsiradus tokios aplinkybėms, didėja ir nežinomybė dėl to, kas bus rytoj. Šis jausmas yra gera lėtinio streso iliustracija, nes padidėjęs neapibrėžtumas gali trukti mėnesiais ar metais.

7. Darbo, poilsio, miego, socialinių santykių disbalansas.

Nesvarbu, kad jūs mylite savo darbą ir netgi jį vadinate savo hobiu. Viskas mūsų gyvenime naudinga tol, kol išlaikomas balansas. Manau, kad sunkiausia ne sukurti didelę šeimą, ne dirbti mėgstamą darbą ir ne turėti daug patikimų draugų. Sunkiausia yra justi ir išlaikyti balansą, kad viskam užtektų laiko: trečdalis paros miegui, trečdalis darbui, trečdalis socialiniams santykiams, šeimai ir savo pomėgiams. Tai gana grubi, bet naudingai skambanti taisyklė. Jei jaučiate, kad seniai matėtės su artimais draugais, jei užmiegate pirmai progai pasitaikius, jei atostogas iškeičiate į darbą (netgi mėgstamą), gali būti, kad prasidedantis disbalansas veikia foninio streso pavidalu.

Deja šių aplinkybių išvengti dažniausiai nepavyksta. Tai, kaip leisime foniniam stresui mus paveikti, didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų. Stresas yra tarsi termometras, kuris parodo mūsų reikalavimų ir realybės balansą. Kuo mes (ar kiti) užkeliame sau didesnius reikalavimus, tuo labiau nukenčia mūsų savijauta. Adekvatūs reikalavimai ir norai lemia tai, kad stresą juntame labai silpnai, tiek, kiek naudinga, todėl būkime sau ir aplinkai šiek tiek atlaidesni, patarė P. Rakštikas. Kartais net tokie paprasti dalykai, kaip grynas oras gamtoje, gali padėti geriau suvokti savo emocijas ir jas nuraminti. Ramybę skubančioje kasdienybėje gali padėti išsaugoti ir laiko bei mokslo patikrinti augalų mišiniai, pavyzdžiui, iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ir valerijonų, kurie natūraliu būdu prisideda prie vidinės harmonijos išlaikymo organizme.