Renginio dalyviai (iš kairės): P. Venslovas, A. Pakėnas, V. Česnaitis, R. Raila, Sližių krašto bendruomenės pirmininkė Rasa Vasiliauskienė, A. Vasiliauskas, G. Storpirštis.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Šventė prie Sližių beržo

Artūras VASILIAUSKAS

Sližių krašto laikraščio  redaktorius

„Atėjo metas sakyti tiesą“ – galbūt ne visi, nusprendę vykti į Sližius, į kasmetinę „Žydinčios vyšnios šakelės“ šventę, suprato, ką reiškia šis plakatuose ir kvietimuose išspausdintas šūkis, ką juo norime pasakyti… Tačiau patys sližiečiai – žinojo, todėl ir susirinko taip gausiai, kaip jau labai labai seniai besirinkdavo į panašius kultūrinius renginius.

Vaizdas buvo tikrai įsimintinas: ant Siemanio upelio kranto, pievoje aplink aukštą lietuvišką beržą, lanku susėdusi, sustojusi gausybė žmonių – senoliai, vaikai, jaunimas, šeimos su vaikiškais vežimėliais, o viduryje, šalia beržo kamieno skaitomos eilės, skambanti gitara ir dainuojama poezija. Štai tokia buvo šiemet „Žydinčios vyšnios šakelės“ pradžia Sližiuose – paprasta, be pompastikos, be fanfarų, bet tuo pat metu didinga, su ypatinga artėjančių permainų dvasia. Tiesa, kuri žmonėms buvo pasakyta – „jūs esate reikalingi“. Pasakyta, jog ši šventė, kaip ir visos kitos, privalo būti skirta ne specialistams, žinovams, poetams, kultūros darbuotojams ar mecenatams, bet pirmoje eilėje mūsų krašto žmonėms. Tik reikia surasti raktą į jų širdis.

Matyt, surasti pavyko…

Renginys prasidėjo čia koncertinę programą atvežusio aktoriaus, bardo Gedimino Storpirščio dainuojamomis eilėmis ir lietuvių poezijos klasiko Juozo Macevičiaus žodžiais, kuriuos skaitė aktorius, skaitovas Petras Venslovas. J. Macevičius – pirmosios 1984 metais čia, Sližiuose, Salomėjos Nėries kolūkyje gimusios šventės laureatas, jam šiemet būtų sukakę 90 metų. J. Macevičiaus, kaip ir kitų iškilių ano meto Lietuvos poetų, nebėra tarp mūsų, nebelikę ir jo knygų nei knygynuose, nei bibliotekose, būtent todėl poeto drąsioms eilėms buvo paskirta pirmoji renginio dalis.

Šventėje buvo apdovanotas ir vienintelis, išskirtinis poetas, nes nuo šiol „Žydinčios vyšnios šakelė“ – nebe konkursas, kuriame, kaip varžybose, galima laimėti prizą. Tikruosius talentus reikia surasti ir iškelti. Akivaizdus pavyzdys – šios šventės laureatas poetas iš Siesikų Romas Raila.

Jis niekada nebūtų siuntęs savo eilėraščių į tokią „Šakelę“, kokia buvo iki šiol, kaip ir į jokį kitą konkursą. Niekada nebūtų bandęs varžytis, rungtyniauti su kitais, tačiau kas jį skaitė, supranta – jis vertas pripažinimo talentas, prilygstantis iškiliausiems mūsų klasikams, ir jis rašo drąsiai apie tai, kas svarbu žmonėms šiandien. Jis ne žongliruoja žodžiais ir įmantriais pasakymais, o bando perduoti svarbią žinią – jog atėjo laikas mums visiems atsipeikėti, ramiai gyventi netikrame glamūriniame pasaulyje toliau nebegalima. „Rašyk, kažką daryk su šia padange“ – toks šventėje įvertintos Romo eilėraščių rinktinės pavadinimas.

Literatūrinio kūrinio Gimtinei šventėje „Žydinčios vyšnios šakelė“ nuo šiol skambės ir eilės, ir dainuojamoji poezija, ir literatūra su visais įmanomais jos žanrais. Nes reikia „kažką daryti su šia padange“, privalome surasti būdų, kaip sudominti ir pritraukti žmones. Juk galime iki užkimimo sakyti eiliuotą tiesą siaurame žinovų ir mėgėjų rate, tačiau ko bus vertos net ir geros eilės, jeigu jų negirdės žmonės? Ar turėtų tokia šventė prasmę? Juk poezija – tai būdas perduoti žinią žmonėms.

Būtent dėl to, padedami partnerių: Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus vadovo Alfo Pakėno ir Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redaktoriaus Vytauto Česnaičio, pasitelkdami kitus literatūros ekspertus nuo šiol rinksime tokį laureatą ir jo apdovanojamą kūrinį, kuris palies žmones, bus parašytas suprantama jiems kalba ir galbūt padės grąžinti Tikėjimą.

Žinome – literatūra tikrai ne ta sritis, kuria šiandien ypatingai domisi visuomenė, tačiau numoti ranka – „jie patys kalti, kad neateina“, nieko nesiimti, toliau elgtis lyg kilniems poezijos „mecenatams“ ir vaizduoti, kad „viskas tvarkoje“ būtų išdavikiška. Literatūra yra galingas ginklas, kuris gali mus apsaugoti nuo išnykimo. Mes gerai žinom, kad nepristatysim Sližiuose ar kituose Lietuvos kaimuose, miesteliuose „Makdonaldų“, vandens parkų, neprikursim daugybės pinigingų darbo vietų, nepasiūlysim daugiau materialinės gerovės nei siūlo TEN. Varžytis šioje „rungtyje“ reikštų išankstinį pralaimėjimą. Tačiau nepamirškim – tikroji galia yra dvasinė stiprybė, nes ji gelbėjo mūsų žmones visais laikais. Tik svarbu, kad taiklų dvasingą žodį išgirstų žmonės. Ir šįkart jie išgirdo…

Šventės dalyviai prisipažino, kad skambant eilėms, net uodai nustodavo zyzti. Vadinasi, buvo pataikyta ten, kur reikia, vadinasi, užkabinta ta nata, kuri kiekvienam priminė, kad gyvenime svarbu ne vien prabangus automobilis, aukštos pareigos ar gera alga. Žmonės klausėsi poezijos daugiau nei dvi valandas ir niekas nesiskirstė.

Palanku buvo viskas: nuostabus oras, sužaliavusi gamta, eiles skaitantys žymūs aktoriai, muzika, tačiau svarbiausia, jog žmonės patikėjo, kad ir jie kažkam rūpi. Čia didžiausias pasiekimas. Vien dėl to buvo verta daryti šią šventę.

Susirinkusieji klausėsi skambančių posmų.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas