Prieš šimtametės akis prabėgo Lietuvos istorija…

Kovo 7-ąją Šešuolių seniūnijoje gimusiai ir gyvenusiai Onai Pavydienei sukako 100 metų. Jubiliatės sveikinti visi skubėjo į Žemaitkiemį – mat nuo vasaros močiutė apsigyveno anūkės Rasos Bušinskienės šeimos jaukiuose namuose.

Kaip „Gimtąją žemę“ informavo VĮ Registrų centras, O. Pavydienė yra vyriausia Ukmergės rajono gyventoja. Daugiau rajone šimto metų sulaukusių ir vyresnių žmonių nėra. Dviem ukmergiškėms yra sukakę 99-eri.

„Man dar tik šimtas!“

Jubiliejaus dieną šimtametę su sveikinimais, gėlėmis ir dovanomis aplankė rajono valdžios atstovai. Pasitikdama gausų sveikintojų būrį – rajono mero pavaduotoją Klavdiją Stepanovą, rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir socialinės paramos skyriaus vedėją Astą Leonavičienę, Žemaitkiemio seniūnę Ritą Mikutienę, socialinę darbuotoją Danguolę Aukštuolienę ir seniūnaitį Antaną Aukštuolį – sukaktuvininkė dėjosi nustebusi ir šmaikštavo, jog jai dar tik šimtas metelių sukako…

Iš svečių išgirdusi, jog ji toli gražu nepanaši į šimtametę, jubiliatė šypsojosi ir vėl juokavo. Esą šventės išvakarėse anūkės vyras ją vežęs į Ukmergę, kad aplankytų grožio saloną.

Išklausiusi sveikinimų ir palinkėjimų, apjuosta jubiliatės juosta, gėlėse paskendusi šimtametė dėkojo visiems ją aplankiusiems ir linkėjo, jog jiems savo gyvenime netektų patirti bei matyti nė mažumėlės tų baisumų, kuriuos išgyventi teko jai ir jos kartos žmonėms.

Saugojo Dievo akis

„Visas mano gyvenimas prabėgo tamsoje – vargai, karai, skrebai, miškiniai… Bačka ašarų išlieta, viską reikėjo ištverti… – praeitį prisiminusi graudinosi šimtametė. – Šviesesnėm spalvom prisimenu laikus, kai su broliu augom pas tėvelius. Bet tai taip trumpai truko…“

1918 metais gimusi Šešuolių seniūnijos Mišniūnų kaime, senolė augo tik su jaunesniu broliu Juozu. Trys vyresni šeimos vaikai buvo mirę labai maži. Būdama 22 metų ištekėjo už gretimame kaime gyvenusio Stasio Pavydžio ir paliko tėvų namus.

Vyro šeima buvo didelė, tad jaunamartės gyvenimas nelepino. Be to, netrukus prasidėjo karas, keitėsi valdžios.

„Per karą vokiečiai sudegino vyro tėvų sodybą. Jos vietoje liko tuščias laukas ir prie ežero pastatyta mažutė pirtelė, o mes visi – kaip stovime. Statyti naujus pastatus nebuvo iš ko, tad mus priėmė geri žmonės. Net dešimt metų gyvenome pas svetimus – keliavome nuo vienų pas kitus…“ – apie praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje vykusius įvykius senolė pasakoja taip, tarsi jie būtų nutikę prieš kelerius metus.

Praėjus beveik penkeriems metams po vedybų, Pavydžiai susilaukė dukters Janės. Tuomet svetimuose namuose teko glaustis ir su kūdikiu ant rankų.

Šeimą kankino ne vien nepritekliai.

„Gyvenome prie miško, todėl retą naktį nesulaukdavome svečių. Niekas neklausė, nori įsileisti ar ne. Tik spėja išeiti vieni, jau į duris beldžia kiti… Nekviesti svečiai tuščiomis neišeidavo. Kas patikdavo, tą ir pasiimdavo. Ir nebandyk ko nors neduoti – tuoj prieš akis išvysi pistoletą ar automatą… Drebėjome iš baimės, tylėjome ir laukėme, kol išeis“, – graudindamasi apie skaudžius išgyvenimus pasakoja šimtametė.

Jubiliatė galėtų papasakoti ne vieną atsitikimą, kai nuo mirties buvo vos per plauką.

„Argi ne Dievas mus saugojo?“ – tik atsidūsta senolė.

Devynerius metus slaugė vyrą

Pasakodama apie ilgą ir sunkų savo gyvenimą jubiliatė prisipažįsta, jog visada labai daug ir sunkiai dirbo, tačiau yra tekę ir… vogti. Tačiau tai darė ne iš gero gyvenimo.

„Vyras jau buvo pasiligojęs, sveikatos neturėjo, o gyventi reikėjo. Dirbau sunkius, juodus darbus, bet užmokestis – ašaros. Iš kolūkio karvei gavom vos tris pradalgius šieno. Negi su tiek išmaitinsi gyvulį per žiemą? Neliko nieko kita, kaip imti rezgines ir traukti į kolūkio lauką. Per naktį taip ir „privežu“ visą vežimą“, – smagiai pasakoja senolė.

Tą pačią akimirką nuvijusi nuo veido šypseną ištaria, kad taip gyventi buvo labai sunku, tačiau kitos išeities neturėjo.

Nuo 1977-ųjų O. Pavydienė našlė – sutuoktinis amžinybėn iškeliavo ligos patale praleidęs devynerius metus. Sunkų ligonį moteris viena slaugė namuose.

„Kai jis susirgo ir buvo paguldytas į ligoninę, mėnesį buvau kartu su juo. Po to bandžiau kasdien pas jį važinėti. Galiausiai nusprendžiau pasiimti ir vežtis į namus. Nebuvo lengva, bet jis gyvenimą baigė ne valdiškuose, o savo namuose“, – ištryškusią ašarą nubraukia moteris.

Ji neslepia begalinio dėkingumo, kad jos senatvė bėga artimųjų apsupty. Močiutė gerų žodžių negaili anūkei Rasai, jos vyrui Virgiui, kurių namuose apsigyveno vasarą, kai negalia paguldė į lovą.

Močiutė džiaugiasi, kad jaučiasi dar reikalinga, visų yra mylima, ją lanko Kaune gyvenantis anūkas Vytautas bei keturi proanūkiai.

Netikėjo, jog sulauks 100 metų

Šimtametė prisipažįsta, kad niekada netikėjusi, jog sulauks 100 metų. Tuo labiau kad ilgaamžių jos giminėje nėra. Abu tėveliai mirė būdami 55-erių, brolis taip pat nesulaukė gilios senatvės.

Anūkė R. Bušinskienė juokiasi, jog dar tuomet, kai ji buvo nedidelė, kažkodėl močiutė jau ruošėsi mirti: „Skubino mano Pirmąją komuniją, po to sakydavo, jog nesulauks mano vestuvių…“

Tačiau Aukščiausiasis jos likimą koregavo savaip. O. Pavydienei buvo lemta sulaukti net proanūkio vestuvių.

Guvi ir nuolat krutanti senolė savo namuose savarankiškai dar tvarkėsi net perkopusi devyniasdešimtį. Kai būdama 90-ties susilaužė šlaunikaulį, gydytojai vienu balsu tvirtino, jog senoji nebevaikščios. Tačiau užsispyrusi ligonė tarsi pasišaipė iš šio nuosprendžio – kilo iš lovos ir netrukus visus nustebino pradėjusi vaikščioti.

Būdama 95-erių iš namų per visą Šešuolių miestelį į bažnyčią be vargo nukulniuodavo.

Liga senolę į lovą paguldė praėjusią vasarą. Po insulto iš ligoninės ji grįžo nebe į nuosavus namelius Šešuoliuose, o pas anūkę Rasą. Nors kojos neklauso ir dienos bėga įsitaisius lovoje, likimu nesiskundžia ir nedejuoja. Gera nuotaika ji užkrečia ir artimuosius. Laiką šimtametė leidžia klausydama Marijos radijo, kartais pažiūri televizorių.

Paklausta, ką mėgsta valgyti, vėl šmaikštauja: „Kam ta mėsa, juk nuo jos tik riebesnė tapčiau. Man pakanka bulvių, rūgštynių…“

Su gausiu sveikintojų būriu paminėjusi 100 metų jubiliejų, ilgaamžė jau laukia pavasario. Su Rasa sutarė, jog atšilus močiutę su lova perkraustys į stiklinę verandą. Šimtametei rūpi matyti ir stebėti, kas vyksta Žemaitkiemyje…

AUTORĖS nuotraukos